Pražydo žibutė
Melsva akele,
O snaigė nutūpus,
Pravirko joje.
Nusviro žiedelis
Nuo snaigės raudos,
Ir dingo lašelis
Pušelių spygliuos.
Blausus spindulėlis,
Pro šaką pušelės,
Bučiavo žibutės
Užmerktą akelę.
Žiedelis atgijo,
Vėl žvelgė į dangų,
Šypsojosi snaigėms,
Nors šaltis jį kando.
Kokia gyvybinga
Žibutė maža!
Pavasarį ankstų
Jau skelbia miške.
Žiema skambiai juokias
Ir mėto snaiges,
Nors jaučia, kad tuoj
Teks užleisti valdas.