Žemių karai (II)

II Skyrius



Helsvudo sostinėje į pagrindinę aikštę rinkosi didelis būrys žmonių. Visi jie laukė pasirodant neeilinių svečių. Praėjo daugiau nei dvylika metų, kai Detrente lankėsi Pietinio krašto valdovas su šeima. Tą kartą Iras buvo atvykęs, kai gimdė jo žmona. Nors Miro šeimininkas norėjo, kad Karla liktų savo mieste, Martas pareikalavo, jog Iro žmona gimdytų sostinėje ir gautų pačią geriausią priežiūrą Helsvude. Pietinių žemių vietininkui teko nusileisti, todėl Viltaras pasaulį išvydo sostinėje.
- Kada atvyks Viltaras? Tėti, kada jie pasirodys? - maždaug dešimties metų berniukas be perstojo klausinėjo Helsvudo valdovo Marto.
- Nežinau, Plijau, jie jau senai turėjo būti čia. Neįsivaizduoju kodėl jie vėluoja, - atsakė vaiku sostinės šeimininkas.
Su šiais žodžiais į miestą įjojo jaunas raitelis, nešdamas raudonos spalvos vėliavą, kurios centre puikavosi didelis juodas lokys. Jaunuolis nušoko nuo žirgo, vis dar laikydamas rankoje vėliavą ir iškilmingai tarė:
- Į sostinę atvyko Miro ir visos Pietinės žemės valdovas, vietininkas Iras, - tai pasakęs jaunuolis nusilenkė Martui ir pasitraukė į šoną.
Žmonės pradėjo šurmuliuoti ir stengėsi brautis kuo arčiau tvorų kad tik geriau pamatytų garbingus svečius. Vaikai, tuo tarpu, pasinaudodami savo smulkiu sudėjimu lipdavo ant dėžių ar statinių, kad vaizdą matytų iš aukščiau.
Raudonos spalvos karieta, su ant šonų pavaizduotu lokiu, įriedėjo į aikštę tempiama keletos porų arklių. Karietai sustojus prasivėrė durys, nusileido metaliniai laipteliai ir iš pirmas iš raudonojo vežimo išlipo Iras, o iš paskos, padėdama vyrui, žmonėms pasirodė Karlai ir vaikai.
- Na ir daug čia žmonių susirinko, tėti, - nusistebėjo Viltaras.
- Matyt visi sostinėje išgirdo apie tavo šaudymo sugebėjimus ir atėjo tavęs pasveikinti. Juk ne kiekvieną dieną pamatysi tokį taikliarankį virtuozą, - pasakė tėvas.
- Baik tėti, - susigėdęs sumurmėjo berniukas ir pradėjo raudonuoti.
Žmonės susirinkę aikštėje aikčiojo ir sveikino Pietinio krašto valdovą, bei jo šeimyną. Mergaitėms šis dėmesys labai patiko, todėl jos šypsodamosios mojavo visai susirinkusiai miniai miesto centrinėje aikštėje.
- Kur gi taip užtrukot? - paklausė svečių Martas. - Mes jūsų laukėm įsidienojus, o jūsų kaip nėra, taip nėra. Aš jau ruošiasi kviesti žvalgą.
- Na žinai, jei sutvarkytum kelią iš Miro į sostinę, būtume atvykę laiku. Duobė po duobės... Ko daugiau tu tikiesi? - paaiškino valdovui Iras.
- Kai pradėsi dažniau lankytis Detrente, tai ir keliai bus sutvarkyti, - atsakė didysis karalius ir apkabino savo brolį. - Kiek laiko čia nebuvai?
- Maždaug dvylika metų, - paskaičiavęs atsakė svečias iš pietų. - Per tą laiką sostinė gerokai pasikeitė.
- Jei būtum laukęs dar dvylikos, greičiausiai ir sugriūt ji būtų suspėjus. Ne tik aš, bet ir miesto žmonės tavęs čia pasiilgo.
- Na jau, na jau brolau, tu juk puikiai čia tvarkaisi, - pagyrė Martą Iras.
- Tai ir tavo nuopelnas, - šypsodamasis pasakė valdovas, tačiau netrukus surimtėjo. - Ar teisingai supratau tavo laišką? Grįžo tamsieji žmonės?
- Taip, tačiau pakalbėsime vėliau, - pasakė Iras ir žvilgtelėjo į žmonos pusę, kur ji draugiškai šnekučiavosi su Helsvudo karaliene.
- Karla turbūt išsigandusi, - paklausė vyresnysis brolis.
- Taip, ji labai bijo ir aš jos nekaltinu... Apie penkiolika metų apie juos negirdėjom, o dabar lyg iš giedro dangaus lietus, pasirodė padarai...
Kurį laiką abu broliai susimąstę tylėjo.
- Na, ko mes čia stovime? Žinau, kad čia šilčiau nei pas jus, bet viduje laukia maistas, todėl judame į vidų, - sušuko Martas ir abu broliai su šeimomis patraukė į pilį, susirinkusiems žmonėms vis dar džiaugsmingai šūkaujant.
Didžioji salė, kur turėjo vykti visa puota, buvo visaip išpuošta: ant sienos kabėjo įvairūs paveikslai, stalai nukrauti vaišėmis, kėdės papuoštos gėlėmis, o žemė buvo paklota tų gėlių žiedlapiais. Salės kampe grojo muzikantai, o ant išpuoštų kėdžių jau sedėjo įvairūs ponai su antrosiomis savo pusėmis ir smagiai šnekučiavosi.
- Na ir suruošei sutikimą, - nustebo Iras.
- O ko tu tikėjaisi? - nusijuokė Martas ir nužingsniavo su svečiais prie stalo.
Visiems susėdus prasidėjo puota. Muzikantai, tuo metu užtraukė linksmą melodiją, ant stalų braškėjo indai, o visa salė skambėjo nuo garsių kalbų ir juoko. Vienintelis Iras nesidžiaugė surengtu pobūviu.
- Kas nutiko? - pastebėjęs suirzusį Pietų valdovą, paklausė karalius Martas.
- Tiesiog ne šventės man dabar galvoj. Atleisk, - paaiškino broliui Iras. - Norėčiau kuo greičiau aptarti reikalus.
- Suprantu, bet pasistenk pakentėti, šitą šventę darau dėl tavo žmonos ir vaikų. Jiems reikia prasiblaškyti, o apie viską pakalbėsime rytoj.
- Kur aš dingsiu, - pagaliau šyptelėjo Iras ir atsigėrė vyno iš sidabrinės taurės šalia.

Kitą dieną prabudęs Iras jau nerado savo žmonos lovoje. Pažvelgęs pro langą karalius pastebėjo, jog saulė jau seniai pakilusi.,, Na ir vakaras buvo... Šeima, turbūt, jau pusryčiauja“ - pagalvojo pietų valdovas ir išsiropštę iš lovos.
Nusileidęs žemyn į valgomąjį, Iras rado savo šeimą linksmai šnekučiuojantis, prie stalo, su Dentrento valdovo šeimyna. Karla vos tik išvydusi vyrą atsikėlė nuo kedės ir priėjusi prie vyro meiliai pažvelgė į jį ir apdovanojo saldžiu bučiniu.
- O, pagaliau ir mano mylimas broliukas pasirodė! Jeigu baigėt demonstruot savo meilę, gal prisėsit prie stalo? - pasišaipė Martas. - Kaip tik jiems pasakojau apie tave vaikystėje, - tai pasakęs Detrento karalius pradėjo garsiai juoktis.
- Leisk atspėsiu... Istorija su tarnaite? – nesmagiai šyptelėjo Iras.
- Žinoma! - sušuko vyresnėlis. - Na, tai kur aš baigiau? Ai, prisiminiau! Tai va, aš atveriu kambario duris, o ten mano broliukas įsisiurbęs į lūpas malūniuko dukrai, kuri tuo metu pas mus dirbo tarnaite. Jau tada jis turėjo puikų skonį moterims, - pasakė Martas žvilgtelėjo į Karlą ir šyptelėjo jai.
- Tai sakai, kad mano vyrui patiko merginų kompaniją ir jų dėmesys? - apsimesdama, kad susidomėjo šituo įvykiu paklausė Karla.
- Oi ne! Tai nutiko, kai jaunėlis buvo dvylikos metų. Bet kai tik tryliktojo gimtadienio šventėje jis pamatė tave, įsimylėjo ligi ausų ir negalėjo tavęs pamiršti. Jau tada jis man pasakojo kaip tave ves ir kaip jūs gražiai kartu gyvensit didžiulėje pilyje. Na tikras romantikas tas mano jaunesnysis broliukas, - pasakė karalius ir garsiai nusijuokė, o stalo gale tyliai krizeno ir vaikai.
- Gal jau gana šaipytis? - atsisėdęs šalia žmonos pasiūlė  Iras. - Nes aš irgi puikiai prisimenu dar ne tokių istorijų apie tave.
- Tu tik pabandyk, - perspėjo karalius ir visi, susirinkę prie stalo, prapliupo juoktis.
Taip linksmai papusryčiavę, vyrai palydėjo savo antrąsias puses, bei vaikus prie Šviesiosios jūros, o patys grįžo į pilį.
- Na, papasakok kas nutiko, - vos tik įžengus į karo kambarį jaunėlio brolio paklausė Detrento pilies šeimininkas.
- Tamsos žmonės grįžo, - pradėjo Iras
- Taip, šitai jau žinau, bet juk jie puolė ir anksčiau. Kuo gi išskirtinis šis kartas? – nesuprato vyresnis.
- Puolė, - patvirtino Pietų krašto valdovas, - bet dar niekad to nebuvo šiltuoju metų laikotarpiu. Aš perverčiau visas mūšių knygas, visus raštus ir archyvą, bet apie tamsos žmonių puolimą šiuo laikotarpiu nieko neradau. Nieko panašaus neprisimena ir senieji mano pilies žiniai.
- Sutinku, tai keista, - pritarė Martas, - bet, nejaugi, miško padarų puolimas, šiuo metu taip išgąsdino Irą, kuris ties Milinojaus kyšuliu, sutriuškino pačio Bostro kariuomenę? Girdėjau, jog tu tuos padarus sunaikinai su naujokais.
- Tu nesupranti, broli. Jie buvo kitokie, - pasakė jau legendinis karvedys ir pietinių Helsvudo žemių valdovas.
- Kitokie? - nesuprato Martas.
- Taip. Jie buvo daug tvirtesni ir... Taip... Jie mokėjo šaudyti.
- Ar aš teisingai supratau? Nakties žmonės ir šaudymas? Ar tik nebūsi išgėręs ko nors tą vakarą? - nusijuokė Helsvudo valdovas.
- Aš nejuokauju Martai. Greisfas buvo šalia, kai jie pakirto bent dvidešimt mano lankininkų, stovėjusių ant sienos.
- Gal jis suklydo? - jau surimtėjo vyresnėlis. - Gal šaudė kažkas kitas? Juk tamsoje galėjo ir pasirodyti.
- Nežinau, gal ir suklydo, tačiau faktas toks, kad žuvo bent dvidešimt mano šaulių, o kovos lauke be nakties žmonių aš nieko kito nemačiau.
- Kažkas negirdėto... Gal turi kokių minčių? - pilies šeimininkas paklausė Pietinių žemių vietininko, nes pats buvo sutrikęs.
- Ne. Yra šimtai klausimų, tačiau į nei vieną neturiu atsakymo. Neaišku kodėl būtent dabar jie pradėjo bastytis po mišką. Neaišku kas juos suerzino. Nežinau, kodėl ir kaip jie sugebėjo pasikeisti. Martai aš nežinau nieko... Pirmą kartą per šitiek metų aš jaučiuosi bejėgis.
- Viskas bus gerai, mes ką nors sugalvosime. Kaip ir visada, - ramino brolį Detrento ir Šiaurinių žemių valdovas.
- Bijau, jog šį kartą viskas gali būti kitaip, - tarė Iras. - Sklinda gandai, jog milžinai bunda Didžiuosiuose ledynų kalnuose. Atsiranda galimybė, jog jie pabudę, pajudės link Miro. Jei jų puolimas sutaptų su tamsos žmonių puolimu, mums būtų mažai šansų atsilaikyti prieš juos kartu, nes gynyba prieš nakties padarus ir milžinus skiriasi lyg ugnis ir vanduo.
- Milžinai! Cha! - nusijuokė Martas. - Gandai ir spėlionės, Lygiai tokia pat galimybė, jog jie judės link Birsforo ar Mėlynųjų kraštų karalysčių. Apskritai, net neaišku ar jie iš viso pabudo. Greičiausiai tie didžiuliai padarai ramiai miegos dar šimtus metų. Kai jie pabus, tada jau seniai nebebus tavo rūpestis. Neieškok priešų ten, kur jų nėra, Irai, nes nebegalėsi užmigti naktimis, - broliškai patarė Helsvudo valdovas.
Tuomet abu kurį laiką tylėjo susimąstę. Tada Iras priėjo prie lango, pažvelgė pro jį ir pamatė Karlą ir vaikus, bei Marto žmoną Garėją, su atžalomis.
- Žinai, manau, Karla nori išvykti, tačiau nedrįsta man to pasakyti, - prabilo pietų valdovas.
- Kai tokie dalykai vyksta ties Miru, toks jos sprendimas tikrai manęs nestebintų, - prisipažino vyresnysis brolis.
- Spėju, kad ji norėtų pasiimti vaikus ir kuriam laikui grįžti į Michalėjos kraštą, pas savo tėvus, - pasakė Iras.
- Jie niekur nebus saugesni, nei su tavim brolau. Ji taip tave myli, jog be tavęs niekur nekeliaus kad ir kas nutiktų, - patikino Detrento valdovas.
- Jau nebežinau ar tai tikrai tiesa Martai.
- Aš juk tau siūliau valdyti Rytų kraštą, bet ne... Tau juk ambicijos neleidžia gyventi ten, kur nėra priešų ir veiksmo. Po galais Irai! Aš tau siūliau tapti viso Helsvudo valdovu, o sau būčiau pasilikęs mažą Marmuro kraštą ar Vakarines žemes, - pradėjo šaukti Martas.
- Tu puikiai žinai, kad tai būtų neteisinga Aš nesu tikrasis karalius. Aš neturiu teisės valdyti Helsvudo. Tavo tėvas rado mane miške, kai dar buvau kūdikis ir neaišku dėl kokių priežasčių jis pasiėmė mane su savimi, o ne paliko sudraskyti laukiniams žvėrims, - pasakė Iras pusiau pašnibždomis ir apsižvalgė ar niekur nėra pašalinių ausų.
- Neteisinga!? Pabusk iš sapno Irai! Kur tu šitam pasauly matai teisybę!? - šaukė Martas, net nebandydamas kalbėti bent kiek tyliau. - Ar teisybė, jog visi kiti karaliai miega, kai tu turi ginti šalį nuo priešų? Ar teisybė, kai visi kiti geria ir smaginasi su tarnaitėm ir mergom iš viešnamio, kai tu negali net valandos ramiai pamiegoti? - tęsė Helsvudo valdovas. - Taip, aš žinau. Karla jau seniai rašė Garėjai, kad tu nemiegi naktimis, o jei sugebi užmerkt akis, tai tau sapnuojasi košmarai. Sakai tu nesi karalius? Man būtų nusispjaut jei tave vilkai užaugintų! Jeigu aš pasakiau, kad tu esi karalius, tai reiškia kad tu toks ir būsi! - toliau šaukė Detrento karalius.
Iras tuo metu, pykčio kupinu veidu, tik klausėsi ką kalba Martas, bet pats nieko nesakė.
- Jam neteisinga... Jei tu nebūtum mano brolis, seniai būčiau paskyręs tave ten kur aš noriu ir tavo nuomonės niekas neklaustų, Bet ne, kažkodėl tėvas turėjo paklaust tavęs. Kurį kraštą norėtum valdyti, sūneli? Kur gi tave paskirti? Į Mirą... Į Mirą jis užsimanė! Iš visų keturių šimtų karalysčių ir pilių jis pasirinko Mirą. Gražiausią merginą, kokią tik šita žemė yra mačiusi, jis išsiuntė į šūdiniausią pasaulio duobę! Ką tu sau galvojai? - paklausė Martas, tačiau nesulaukęs atsakymo tęsė toliau. - Žinoma, kad nieko negalvojai! Nes kiekvienas. bent truputį smegenų galvoj turintis žmogus, nebūtų taip pasielgęs! Va dabar pat aš tave pasikirsiu valdyt Rytų žemes, o dabartinį to krašto vietininką, Simoną, perkelsiu į Mirą, - tai pasakęs Martas, pradėjo kažką rašyti pergamento ritinėlyje.
- Ne, tu to nepadarysi, - griežtai pasakė Iras. - Tai neįvyks, nes tu puikiai žinai, kad niekas kitas nepažįsta Miro taip gerai kaip aš. Tik aš žinau kiekvieną miesto sienos įtrūkimą, stipriausias ir silpniausias karalystės vietas ir visu kelius vedančius iš ir į miestą. Pats supranti, jog tik aš galiu valdyti Mirą šituo sunkiu metu ir apginti miestą, bei visą Helsvudą. Aš užaugau kartu su Miru.
- Taip, žinau! - šaukė Martas. - Jei ne tu, Helsvudas seniai būtų sunaikintas - tai pasakęs valdovas apvertė stalą ant kurio buvo pavaizduotas visas šalies žemėlapis, bei ant jo sustatyti bokšteliai žymintys pilis ir kareivių pulkus. - Tai neteisinga Irai... - sukniubęs ištarė Martas.
- Pats žinai, kad jei ne tavo skirti pinigai Miro stiprinimui, nieko nebūčiau sugebėjęs padaryti. Be to tu pats sakei, kad pasaulis nėra teisingas, - priminė Iras ir pradėjo broliui atsistoti.
- Prašau palik mane vieną, aš noriu pagalvoti, - paprašė vyresnėlis, po poros minučių tylos.
- Gerai, tik nepadaryk nieko kvailo - sutiko Pietų krašto valdovas.
- Tu man niekad to neleistum, - gailiai šyptelėjo Helsvudo karalius. - Tu visad man prižiūri, nors aš turėčiau prižiūrėti tave, - pasakė Martas ir išlydėjo brolį pro duris.

Išėjęs iš karo kambario Iras patraukė link Šviesiosios jūros. Dar nepasiekęs pakrantės, jis jau pamatė ten stovinčia gražuolę žmoną.
- Iš kur žinojai, kad ateisiu čia? - nustebęs paklausė Iras
- Tu mano vyras, aš viską žinau apie tave, - atsakė moteris, meiliai šyptelėjo karaliui ir švelniai ranka prilietė jam veidą.
- Tai spėju, jog girdėjai? - viską suprato Pietinių kraštų valdovas.
- Martas taip garsiai rėkė, jog nustebčiau, jei bent vienas sostinės gyventojas negirdėjo jo balso, - atsakė žmona.
- Taip. Jis nuo seno pasižymėjo galingu balsu.
- Brolis tik nori tave apsaugoti, - atsargiai pasakė Karla, nenorėdama vėl uždegti Iro.
- Žinau, bet laikas jam susitaikyti su tuo, kad aš nesu tas mažas berniukas kuris buvau kadaise. Ir jis turi suprast, jog sprendimas priimtas jau prie dvidešimt penkis metus. Jei aš nepakeičiau jo per tiek laiko, tai tuo labiau nekeisiu ir dabar. Ypač kai priešas netoli Miro sienų, - griežtai atsakė vyras.
Kurį laiką abu ėjo pakrante tylėdami, kol Karla tarė:
- Atleisk dėl laiškų... Aš bijojau...
- Karla, nereikia, - nutraukė ją Iras, - aš viską suprantu. O kur vaikai?
- Palikau juos su tavo brolio vaikais, - paaiškino Karla. - Jie žadėjo mūsiškiams šiandien aprodyti sostinę. Ne tik mums reikia prasiblaškyti.
- Žinoma, - pritarė žmonai Iras ir kartu su ja toliau ramiai žingsniavo jūros pakrante tolyn.
Atėjus vakarienei, prie stalo sėdėjo vos trys žmonės: Iras, Karla ir Marto žmona Garėja. Vaikai tuo metu dalinosi įspūdžiais po ekskursijos ir vakarienės atsisakė. Detrento karalienė dar prieš vakarienę pranešė, jog valdovas nevakarieniaus su jais drauge. Dėl tokio vyro sprendimo Garėja buvo labai nepatenkinta ir kaltino Irą, tik, žinoma, to tiesiai į akis nepasakė.
Pati Garėja, kaip ir pridera karalienei, buvo įspūdingo grožio moteris. Ji buvo liekna ir aukšta, ilgų tamsių plaukų, tačiau dažniausiai juos būdavo susirišus į kuodą, todėl tikrąjį plaukų ilgį mažai kas žinojo. Moters oda, buvo įdegusi nuo karštos sostinės saulės. Kadangi abi moterys sėdėjo viena šalia kitos, buvo galima pamatyti kontrastą. Garėja nuo Karlos skyrėsi lyg diena ir naktis.
Helsvudo valdovė gimė ir užaugo sostinėje. Su Martu susipažino per vieną iš Detrento vadovų susitikimą, nes Garėjos tėvas buvo atsakingas už sostinės gynybą. Per tokius susirinkimus, vadovų vaikai dažniausiai būna viename kambaryje, kur bendrauja su savo lygio vaikais, nes būdavo labai išdidūs ir su miestiečiais nebendraudavo. Leisdami laiką ten jie ir susipažino.
Detrento karaliaus šeima buvo gausi. Jis su žmona Garėja susilaukė penkių vaikų vaikų: dvynių Remo ir Bairono (kurie jau valdė mažesnius miestelius, kol bus subrendę valdyti dideles žemes), dukrų Zojos ir Olivijos, bei jaunėlio Plijaus. Visi vaikai iš motinos paveldėjo tamsius plaukus, tačiau akys buvo mėlynos, kaip ir jų tėvo Marto.
Irui vakarienė nebuvo labai smagi, nes nuolat jautė smerkiantį Garėjos žvilgsnį. Karla porą kartų bandė pradėti kokią nors temą, tačiau tai nesivystė į normalų ir kokybišką pokalbį. Pavalgius Pietinių žemių valdovų pora padėkojo už vakarienę, bei palinkėjo ramios nakties Garėjai ir pajudėjo link miegamojo.
- Kas nutiko Garėjai? Ji visad buvo tokia kalbi ir draugiška, o dabar per vakarienę ištarė vos porą sakinių, - nusistebėjo Karla.
- Ji kaltina mane dėl Marto elgesio, nes jis nesišneka ir su Garėja, - paaiškino vyras.
- Ką? Bet juk tai nesąmonė, - vos nesušuko iš nuostabos žmona.
- Garėja mano kitaip. Martas niekad jai nesakė dėl ko vyksta mūsų ginčai ir kodėl mes nesutariam dėl Helsvudo valdymo. Ji iki šiol mano, kad aš tikras Marto brolis. Ji nieko nežino apie mišką, tėvo poelgį ir visus kitus dalykus.
- Ir jai nėra prasmės manyti kitaip, - šaltai pasakė balsas už nugarų.
Iras ir Karla krūptelėjo jį išgirdę, nes manė, jog laiptais kyla vieni. Atsisukę pastebėjo, jog žodžiai sklinda iš Marto lūpų.
- Na ir išgąsdinai brolau. Negirdėjau tavo žingsnių, - pasakė Pietų krašto valdovas.
- Aš iki dabar buvau karo kambaryje, kol išgirdau jūsų balsus, - paaiškino viso Helsvudo valdovas. - Žinot, apie tokius dalykus turėtumėt kalbėt atsargiau. Čia net ir sienos turi ausis. Neaišku kaip žmonės sureaguotų, jei sužinotų, jog nesi mano brolis. Todėl geriau tai lieka tik tarp mūsų.
- Tu teisus Martai. Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai, bet Garėja labai nepatenkinta, jog tu nesikalbėjai net su ja.
- Žinau. Kai bus laiko, pasikalbėsiu ir paaiškinsiu viską, o dabar man reiktų su tavim kai ką aptart.
Karla žvilgtelėjo į Martą taip, jog šis suprato, ką ji nori pasakyti.
- Nepyk, aš neilgam, iki vidurnakčio jį paleisiu. Mes tikrai turim pasikalbėti.
- Suprantu, - nenorom ištarė moteris.
Iras priėjo prie žmonos pabučiavo ją ir pasakė:
- Nesirūpink ir stenkis pailsėt. Greitai grįšiu, - po šių žodžių broliai paliko moterį vieną ir nuėjo kartu į karo kambarį.
- Na, ką sužinojai? - tik įžengus pro kambariu duris paklausė Iras.
- Iškart prie reikalų? - šyptelėjo Martas. - Taip suprantu, Karla laukia. Tai ilgai netempsiu ir pasakysiu, kad naujienų labai nedaug.
- Tai ką čia tas dvi dienas veikei?
- Tikrai netinginiavau Irai. Siuntinėjau laiškus, varčiau senuosius raštus ir klausinėjau žynių, bei žvėrininko.
- Ir ką radai? - nekantraudamas vėl paklausė jaunėlis.
- Galiu nuramint, kad mes nesam išskirtinai. Mūsų kaimynai iš Penkių ežerų krašto, pranešė, kad juos irgi puolė tamsieji. Aišku tai nedžiugina, bet nors nesame vieninteliai, - pasakė Helsvudo valdovas ir pervertė krūvą pranešimų, kurie gulėjo ant stalo.
- Taip. Tačiau tai neatsako į klausimus kodėl tai prasidėjo dabar ir kas per nesąmonės su tais šaudymais. Kas nors dar? - pasidomėjo Iras.
- Žvėrininkas minėjo, jog miškuose, šalia Miro matė renkantis tamsos žmonių. Jų nedaug, tačiau kiekvieną dieną prisideda, po porą padarų.
- Tau pasisekė jog turi žvėrininką. Miras jo neturėjo mažiausiai šimtmetį.
- Puikiai žinai, kad jie labai retai gimsta, ir turi gyvent tik tam krašte, nes kitu atveju neišgyvens. Būtų mano valia, perleisčiau jį tau, - pasakė Martas broliui.
- Taip, taip. Žinau. Keisti žmonės tie žvėrininkai. Sugeba valdyt gyvūnų mintis, bet patys negali žengt nei žingsnio už gimtojo miesto sienų. O gal kokių žinių apie milžinus?
- Ne, kaip ir sakiau, tu ieškai priešų ten kur jų nėra. Niekas apie juos negirdėjo, todėl greičiausiai jie toliau miega. Geriau sutelktum dėmesį į savo žmoną, nesibaiminęs dėl to ko nėra, - pamokė brolį valdovas.
- O taip, man patarinėja žmogus, kurio žmona šiuo metu pati pyksta ir nesikalbės dar mažiausiai penkias dienas, - nusišaipė Iras.
Taip vienas kitą draugiškai paerzinę broliai dar aptarė šalies finansinę situaciją, fizinę karių formą, bei artėjantį Helsvudo vietininkų susitikimą. Po šių kalbų Martas su Iru išėjo iš karo kambario ir patraukė link miegamųjų.
- Priims tave Garėja? - paklausė jaunėlis.
- Nežinau net, - sunerimo Martas.
- Kur tai matyta? Didžiausios šalies, visame Žaliojo krašto kontinente, valdovas miegos svečių kambary, - nusišaipė Iras.
- Na aš ką nors sugalvosiu, - truputį pasimetęs, tačiau su šypsena tarė vyresnysis brolis.
Su tokiom gerom nuotaikom vyrai patraukė į miegamuosius pas savo žmonas.
Irui įžengus į saviškį, jis jau rado savo mylimąją ramiai miegant. Iras šyptelėjo, persirengė ir atsigulė savo žmonos, taip, kad jos neprižadintų. Iras užmerkė akis ir užmigo.

Praėjo daugiau savaitė po to, kai svečiai iš Pietų atvyko į Detrentą. Iras su šeimyna, jau buvo susikrovę lagaminus ir ruošėsi kelionei atgal į Mirą. Po iškilmingų pusryčių svečiai jau stovėjo lauke ir laukė atvažiuojant karietos. Kol Karla su Garėja šnekučiavosi apie moteriškus dalykus, o vaikai dalinosi įspūdžiais ir žadėjo vienas kitam dažniau rašyt, Martas pasivedė brolį į šoną ir tyliai pakuždėjo jam:
- Ką tik atėjo naujienos iš Didžiųjų ledynų kalnų.
- Kas per naujienos? - susidomėjo Iras.
- Milžinai bunda. Vienas žvalgas, kurį pasiunčiau tenai, pranešė, kad matė vieną vaikščiojant kitoje kalnų pusėje. Žinios tikrai ne pačios linksmiausios, bet pagaliau atsirado aiškumo visoje šitoje košėje.
- Milžinai... Gražiausia... Pasirodo, ne šiaip sau tokie gandai lakstė aplinkui paskutiniu metu. Na, ačiū brolau už tokias naujienas.
- Už blogas naujienas niekas nedėkoja Irai. Bet privalėjau tau tai pranešt, kad galėtum pasiruošt atakai, - pasakė Martas. - Jei tik bus kokių nors žinių apie galimą puolimą, iškart pranešk. Nieko nelauksiu ir iškart duosiu įsakymą, kiekvienam kraštui atsiųst bent dvidešimt procentų savo karių į Mirą. Čia jau rimta Irai, jei kristų Miras, visas Helsvudas jau ruoštųsi laidotuvėms. Bet aišku, milžinai dar tik bunda ir neaišku į kurią pusę patrauks.
- Kaip tu mėgsti sakyt - viskas bus gerai. Jei ką nors sužinosiu, brūkštelėsiu. O jei nieko nenutiks, tai iki Helsvudo susitikimo Martai, - pasakė jaunėlis ir atsisveikindamas apkabino brolį.
- Sėkmingos kelionės, - palinkėjo Detrento karalius ir palydėjo brolį prie karietos, kurioje jo jau laukė žmona ir vaikai.
- Ačiū už puikų priėmimą Martai, tikiuos nuo šiol dažniau atvykt čia su šeima. Tik aišku prieš tai nepamiršk sutvarkyt kelio, - šypsodamasis priminė broliui Iras.
- Nepradėk, gerai, - juokdamasis pasakė Helsvudo valdovas ir uždarė karietos duris.
Vos tik pajudėjus svečiams iš pietų, vaikai išlindo pro karietos langus ir pradėjo moti pilies šeimininkas ir susirinkusiems žmonėms.
- Dėmesio troškimą jie paveldėjo iš tavo pusės, - šyptelėjo žmonai Iras.
- Džiaukis, kad čia nėra mano tėčio. Nebūtų jis labai patenkintas, kai tai išgirstų, - juokdamasi pasakė moteris.
- Dėl tavo tėvų... Karla, aš manau, kad porą mėnesių iki Helsvudo karalių susitikimo tu turėtum su vaikais vykti pas juos.
- Kas nutiko Irai? Tu nori, kad mes išvyktume? - nustebo žmona.
- Nieko nenutiko, tiesiog taip bus geriau. Tavo tėvai senai nematė vaikų. Na, bet pakalbėsime grįžę, - pasakė vyras.
- Bet Irai... - pradėjo žmona.
- Kai grįšim, - nukirto Pietų karalius ir žvilgsniu parodė žmonai į vaikus.
- Gerai, - sutiko žmona, nes žinojo, kad neverta tęst pokalbio prie vaikų, po tokių atšiaurių vyro žodžių.
Visas kelionės dienas Iras buvo paskendęs savo mintyse ir kūrė gynybos planus, kiekvienam galimam puolimo atvejui. Žinoma Iras kalbėjo su žmona, bet vos tik tema pasisukdavo apie tai kas nutiko, vyras tiesiog nutildavo ir nieko nesakydavo. Paskutiniąja kelionės dieną, kai Iras vėl mąstė kaip reiktų gintis, jei kartu užpultų tamsieji ir milžinai jo mintis išvaikė žmona:
- Jau Miras. Irai mes grįžome namo.