Dar kelios dienos žemės paviršiuje

Raudonas pasaulis ir jį dengianti raudona žemė. Ilgas, rodos, bekraštis kelias, išnykstantis ties horizontu. Ir besileidžianti, tokia pat raudona saulė. Šiandien pirmieji metai po mūsų eros.
      Šalikėleje stovėjo skaisčiai raudonas automobilis. Kabrioletas. Kitokio raudonumo, nei žemė. Olegas stovėjo atsirėmęs į kapotą ir rūkė cigaretę įbedęs akis į žemę. Jei būtų gyvenęs kokį tūkstantį metų atgal, bet kas būtų pagalvojęs – jis menininkas, greičiausiai rašytojas, pasislėpęs savo aptriušusiame bute, rašo savo niekingą prozą. O gal ir poetas. Dabar jis pats nežino kaip save vadinti. Taigi nevadina niekaip, tačiau sukuria kažkokį įvaizdį. Aptriušęs, ne pirmus metus skaičiuojantis juodas kostiumas, purvinomis dėmėmis išmarginti balti marškiniai, prasegta viršutinė jų saga. Tarsi visiška priešingybė jo plaukams - visada tvarkingai sušukuoti. Olegas dabar džiaugėsi ta trumpa akimirka laisvės ir galimybės pabūti su savimi. Jis skaičiavo paskutines minutes iki to laiko, kuomet reikės važiuoti namo. Ten jo liūdna laukia Anelė. Vaikinas aiktelėjo – cigaretė nudegino pirštus. Numetęs nuorūką  įsėdo i automobilį ir nuriedėjo tuo pačiu vienišu keliu. Skubėdamas, nes saulė negali nusileisti.
        Kuomet tolumoje pasirodė neaiškus pastato siluetas, Olegas jau buvo pasiruošęs dar labiau spustelti gazo pedalą. Saulės diskas buvo beveik pasislėpęs už horizonto. Nereikės. Tik blogai kad ir vėl galėjo grįšti anksčiau. Nors gal ir negalėjo, bet iliuzija tegul lieka. Palikęs automobilį, vaikinas nuskubėjo į vidų. Užsiveriant durims, kartu su ta mažyte linija tarp durų ir staktos, danguje išnyko ir saulė.
      Iš karto jį pasitiko juokas:
- Ką šiandien produktyvaus nuveikei, Olegai? – tai buvo senyvo amžiaus juodaodis vyriškis, - papasakok mums.
Šalia jo, prie baro, sėdėjo kitas vyras, gerokai jaunesnis. Lėkštėje šakute gainiojo konservuotus žirnelius ir tik nusišypsojo.
- Tvarkiausi su savo dalykais, Tomai, - atsakė Olegas.
- Ir kaip einasi? Progresas?
- Po truputį.
- Išplausi indus? – juoko nebesigirdėjo.
- Pirma einu pas Anelę.
Iki šiol tylėjęs, čia prisijungė ir kitas vyriškis.
- Tvarkyk ją, Olegai.
- Girdžiu, - Olegas gal ir būtų kažką sakęs, bet per daug apie tai jau buvo šnekėta.
- Varyk, - vaikinas dar išgirdo Tomo balsą, jau lipdamas laiptais i antrą aukštą.
      Anelė gulėjo ant lovos, susipusi į kamuoliuką. Olegui tas vaizdas suspaudė širdį. Vis dar suspaudžia.  Jis atsigulė šalia ir apkabino ją. Anelė džiaugėsi, tą akimirką tai tikrai buvo džiaugsmas.
- Labas... – tyliai, taip, jog Olegas vos išgirdo, ištarė ji.
- Labas, - vaikinas pabučiavo ją į kaklą.
- Labai bijojau, kad ilgiau dar būsi.
Ji atsisuko.
- O ko dabar bijai? – paklausė Olegas.
- Bijau, kad pasakysi, jog vėl išeini.
- Neišeisiu, - baimė dingo iš merginos akių.
- Ką veikei?
- Nieko, važinėjau.
- Tomas pyksta, kad veltui eikvoji kurą, sakė po to neužteks persikraustymui.
- O mes galim nesikraustyti, likti čia dviese, - Olegas nusijuokė. Didžiausias košmaras.
Anelė nušvito.
- Tikrai? – mergina baikščiai paklausė.
- Gal ir tikrai.
- Bet kaip mes gyventume čia dviese, nemokėtume tvarkytis, o kai mane viena paliktum, - merginos veidas apsiniaukė.
- Tada jau nepalikčiau, - Olegas lėtai ją paleido ir atsigulė kiek toliau, tačiau suspaudė Anelės ranką.
Nebenorėjo kalbėtis. Diena buvo baigta.

                                                                      *

        Ir vėl atėjo vakaras, dienos lyg nebūta. Kelios valandos iki saulėlydžio Olegui pačios sunkiausios ir dabar vaikinas tiesiog nenustygo vietoje.
- Važiuoju, - pasakė jis Anelei.
- Ilgai gal nebūsi?
- Nebūsiu.
- Gerai.
    Vaikinas lėtai pravėrė judviejų kambario duris ir įsiklausė. Lengviau atsiduso kai suprato, jog apačioje nieko nėra. Išbėgo į kiemą. Nusistebėjo, kaip netvarkingai vakar buvo palikęs automobilį.
    Apdulkėjęs salonas – itin jaukus. Olegas dažnai susimąstydavo, jog automobilyje praleidžia daugiau laiko nei namuose. Aišku, ne daugiau. Bet čia praleistas laikas didesnis. Ir vėl tas pats kelias, nežinia kiek kartų juo bus važiuota. Saulė jau nebe tokia kaitri ir šiluma maloniai glostė vaikino odą. Mažytė rodyklė prietaisų skydelyje rodė, jog kuro dar šiek tiek daugiau nei pusė bako ir Olegas lengvai spustelėjo gazo pedalą. Paliko už savęs Anelę ir nykų kambarį.
  Maždaug dvidešimt minučių važiavęs tiesiai, Olegas nusprendė pasukti. Netoliese buvo matyti posūkis į kairę. Vos matomas, jis vedė per raudoną žemę  link mirguliuojančios horizonto linijos. Vaikinas ten dar nėra važiavęs. Nors gal ir yra. Tiek kartų, sunku atsiminti. Labai graži dykynė.
  Atėjo laikas parūkyti. Sustojęs Olegas užvertė galvą. Nusprendė nelipti iš automobilio. Žiūrėdamas į tokį pat raudoną dangų stengėsi įžvelgti nors kiek mėlynės. Ir galvojo, kodėl jam taip atsitiko, kodėl jis dabar čia, kodėl negalėjo gimti anksčiau. Šis raudonas pasaulis, dabar atrodo viskas jame turi savo vietą, nes kitaip ir būti negalėtų. Tačiau danguje kasdien nerasdamas mėlynos spalvos, Olegas ima galvoti, kad viskas turi būti kitaip. Atrodo teisinga, tačiau norisi kiekvieną daiktą pastumti nors šiek tiek į šalį, nuvalyti, nupūsti dulkes.  Ir tai plėšo. Toliau žiūrėdamas į dangų, vaikinas prisidegė cigaretę. Dūmai vos buvo matyti. Raudona spalva liejosi, o dulkės gulė ant automobilio kėbulo. Olegas žiūrėjo ir mėgavosi, užmiršo, kad reikės grįžti. Tuo pačiu žinojo, jog tuoj prisimins. Besileidžianti saulė priminė labai greitai.

                                                                *
  Anelė jau miegojo. Galbūt šiandien jai buvo negera. Olegas greičiau, nei įprastai, apsirengė ir atsigulė šalia. Apsikabino ją ir prisitraukė arčiau savęs. Minutėlei užsimiršo, įkišo nosį į jos plaukus. Šie šiandien labai kvepėjo.
- Labas, - ištarė ji. Nemiegojo.
- Labas.
  Ir tai buvo viskas. Olegas gulėjo šalia ir klausėsi Anelės kvėpavimo. Vaikinas neužmigs dar ilgai. O jos kvėpavimas po truputį lėtėjo, darėsi ramesnis. Olegas pradėjo drebėti, judinti kojas, muistytis. Kvėpavimas visai suletėjo, Anelė miegojo. Vaikinas atsigulė savo pusėje ir kairę ranką padėjo taip kad pirštai vos liestų jo žmonos nugarą. Nusiramino ir užmigo.

                                                                              *
Pabudęs Anelės nerado šalia. Greitai apsirengė aptriušusiais drabužiais, gulėjusiais šalia lovos. Mėgstamas kostiumas buvo pakabintas spintoje, Olegas į tą pusę nė nepažiūrėjo.
- Labas rytas, - pasisveikino su Tomu. Šis sėdėjo prie baro, kažką skrebeno tušinuku, alkūne uždengęs popieriaus lapą.
- Jau vidurdienis, Olegai.
- Man rytas. Nematei Anelės?
- Pažiūrėk kieme, krapštosi ten lyg ir.
Vaikinas išėjo į kiemą. Saulė vidurdienį itin kaitri, oras tvankus. Anelės niekur nebuvo matyti. Galėjo pašaukti, bet nusprendė apeiti ratu užeigą. Žmoną rado vidiniame kieme, ji sėdėjo išlankstomoje kėdėje, nedideliame įrankių pašiūrės šešėlyje.
- Ką veiki? – nusišypsojo Olegas, tūpdamas šalia.
- Sėdžiu, kaip matai.
- Šiandien ankstyva.
- Tu vėlyvas.
- Ką šiandien nori veikti? – paklausė vaikinas.
- Nežinau, nieko, manau, eisiu miegoti tuoj.
- Einam kartu.
- Bet tu ką tik atsikėlei.
- Aš vėl noriu, - nutęsė Olegas, - nori valgyti ko nors? Padarysiu.
- Ne, - atsakė Anelė, - vėliau gal.
- Gerai. Nori kad pabūčiau šalia ar man eiti?
- Pabūk, - tyliai tarė mergina, -sėskis šalia, - ji šiek tiek pasitraukė.
Olegas atsisėdo. Abu tylėjo. Vaikinas apkabino Anelę per liemenį. Bėgo minutės. Dar kelios ir Olegas atsistojo.
- Einu į lovą, ateik jei norėsi, - tarė jis.
- Ateisiu.
    Anelė iš tiesų atėjo. Olegas jau buvo beveik užmigęs. Tomas neprašė nieko padaryti taigi vaikinas tiesiog gulėjo, mėgavosi ramybe. Mergina atsigulė šalia. Mintys pradėjo šokinėti, Olegas miegojo.
  Pabudus Anelės šalia vėl nebuvo. Olegas prišoko prie lango. Dar kelios valandos tikrai liko. Žmonos jis nesistengė ieškoti. Paskubomis apsirengė savo kostiumą ir išbėgo.
    Šį kartą nusprendė važiuoti į priekį, vien tiesiai, kiek įmanoma ilgiau, gal atras kažką naujo, vietą, kur dar nėra buvęs. Vaikinas spaudė gazo pedalo, greitis vis didėjo. Tuo atveju, jei rastų naują vietą, galės ten ilgiau pabūti, bent keliomis minutėmis ilgiau, ir dar spės namo iki saulėlydžio.
  Neužilgo tolumoje išdygo pastatas. Tai degalinė, skelbė užrašas. Šioje vietoje Olegas jau yra buvęs.  Kitu atveju būtų tiesiog pralėkęs pro šalį, tačiau dabar jo dėmesį patraukė degalinės aikštelėje stovėjęs automobilis. Ar tikrai automobilis? Kiti žmonės? Olego delnai sudrėko, vaikinas jaudinosi. Atleido gazo pedalą ir artinosi lėčiau. Taip, tikrai automobilis. Ir ten  yra žmonių. Penki, spėjo suskaičiuoti Olegas. Ilgai nesvarstė, įveikė baimę ir sustojo  šiek tiek tolėliau. Nepanašu, jog jie būtų pastebėję Olegą. Nė nežvilgtelėjo. Vaikinas tiesiog sėdėjo automobilyje ir stebėjo. Tokio vaizdo dar nebuvo matęs. Tarsi iš tų senų žurnalų, kurių pilna užeigoje. Tik ten vaizdai išblukę, raidės vos matomos, menkas atminimas to, kas buvo anksčiau. Čia ryšku. Nauja, gražu. Skaisčiai žydras automobilis, irgi kabrioletas. Trys vaikinai ir dvi merginos. Abi šviesiaplaukės. Jų drabužiai – švarūs, rodos, net spindi. Olegas negalėjo prisiminti kada paskutinį kartą taip jautėsi. Tai buvo jaudulys, baimė. Jis drovėjosi. Savo išvaizdos, o visų labiausiai savo gyvenimo. Jis per daug paprastas, per daug nykus, niekaip negalėjo būti įdomus šiems žmonėms. Tačiau viena iš merginų pradėjo žiūrėti. Olegas pastebėjo, jam norėjosi nuleisti akis, bet vaikinas negalėjo. Tokį žvilgsnį yra matęs, tačiau labai seniai ir tik vieną kartą. Staiga viskas pasidarė taip artima, o jo dėmesį patraukusi mergina tapo sena pažįstama. Ji tai nusukdavo akis, tai vėl paslapčiomis žvilgtelėdavo. Olegas išlipo iš automobilio ir prisidegė cigaretę.
- O maniau jau nebesutiksim šitoj dykynėj nieko kito, - tarė vienas vaikinų ir priėjo prie Olego, - Martynas, - prisistatė.
- Malonu, Olegas.
Visi tiesė rankas ir sveikinosi.  Jį stebėjusios merginos vardas buvo Benita. Olegas pamiršo, kad reikia grįšti namo.
- Kur tavo grupė? – paklausė Martynas, - apsistojot kažkur netoliese?
- Menka ta mūsų grupė, keli vaikinai, bet taip - netoliese. Mažoj užeigoj, - atsakė Olegas.
- Man atrodo mačiau. Nyki vieta.
- Čia ta kur pravažiavom užvakar? – paklausė Benita.
- Taip, man rodos, - ranka Olego namų link mostelėjo Martynas, - nyki vieta, - pasikartojo.
- Nieko gero, bet jau netrukus ieškosim kažko kito, - ramiai pasakė Olegas.
Ir toliau, paprastas, gražus pokalbis. Jie nepasakė, ar turi grupę, kur gyvena, tačiau Olegui tai ir nerūpėjo. Jis tik norėjo kalbėtis. Už kelių minučių Benita atsisuko į Olegą:
- Parveši mane namo?
- O tai... -  vaikinas pasimetė.
- Mes jau važiuosim, - tarė Martynas, - bet dar susimatysim tikrai, ne kasdien užmezgi naujas pažintis šitoj dykynėj, - nusijuokė jis.
- Taip, aišku, - vis dar pasimetęs nusišypsojo Olegas.
- Važiuokit, aš turbūt šiek tiek vėliau grįšiu, tu žinai, - mergina kreipėsi į Martyną.
- Viskas gerai, - patikino jis.
Jie liko dviese.
- Gal sėdam pas tave? – paklausė Benita.
- Galim.
- Visai nieko mašina, - mergina pirštais perbraukė per dureles.
- Dėkui, rūpinuosi, - nusijuokė Olegas, - viskas dėl pirmo įspūdžio. Kur tu gyveni? – paklausė vaikinas.
- Tuoj leisk parūkysiu ir parodysiu. Netoliese.
Abu rūkė ir tylėjo. Olegas negalėjo to pavadinti tokia tyla, kuomet žodžiai nereikalingi. Tai buvo nejauki tyla. Neatrodė, kad būtina palaikyti pokalbį, tačiau vaikinas jautė, jog turi kažką pasakyti.  Svarbaus. Jis nerado žodžių.
- Važiuok šiek tiek toliau, dabar apsisuk.
- Klausau.
Važiuojant tyla tęsėsi, dar po kelių minučių Benita paklausė:
- O rytoj ar galiu tikėtis tave vėl pamatyti?
- Aišku gali.
- Aš taip ir nujaučiau, - nusišypsojo ji.
- Pasikliauni savo nuojauta, - tarė Olegas.
- Nepavadinčiau to nuojauta, sakyčiau labiau pasitikėjimas savimi.
- Labai pasitiki?
- Pakankamai.
- Pakankamai? – pakartojo Olegas ir nusišypsojo, - aš irgi pakankamai.
- Gera žinoti.
Abu nusijuokė.
- Paleisk mane čia, - staiga pasakė Benita.
- Čia? – Olegas sulėtino, - bet čia juk vien dykynė, nieko nematyti.
- Dar pamatysi, - nusijuokė ji ir atsisegė diržą. Viskas.
Olegui nuvažiuojant ji pamojavo. Tik dabar vaikinas pastebėjo, jog saulė jau netrukus nusileis. Jis nespės grįšti laiku. Turbūt pirmą kartą. Numynęs gazo pedalą atgal neatsigrežė.
Grįžo kuomet jau buvo tamsu. Olegas lengviau atsiduso, vėl bet kaip numetė automobilį ir prieš bėgdamas pas Anelę žvilgtelėjo į keleivio sėdynę. Ant jos gulėjo tuščias cigarečių pakelis. Sulamdė ir įsidėjo į kišenę.

                                                                        *
      Anelė verkė, o Olegas tiesiog sėdėjo šalia, apkabinęs ją per pečius. Verksmas po truputį silpnėjo, kol liko tik kūkčiojimas.  Tuomet Anelė tyliai ištarė:
- Kodėl tu man taip, Olegai...
- Kas kodėl?  Aš juk grįžau, - vaikinas stengėsi, jog jo balsas skambėtų kuo liūdniau.
- Sakei kad čia jau būsim kartu. Ar tu bent pameni?
- Niekas nepasikeitė, aš čia.
- Nemeluok man.
- Aš čia, - pakartojo Olegas.
- Ne, - mergina atsigulė ir nusisuko.
Olegas atsigulė šalia:
- Aš visada būsiu čia, - vaikinas nemelavo.
Anelė nieko neatsakė, abu užmigo. Jis sapnavo šviesiaplaukę.
    Rytą Anelė buvo lyg nesava, o Olegas ir nesistengė prie jos prieiti. Sulaukęs vakaro, vaikinas pasakė, jog turi pabūti vienas ir ji turi tai suprasti. Buvo matyti, kad Anelė stengiasi suprasti.
    Sustojo nuvažiavęs vos kelis kilometrus nuo namų – parūkyti.
    Pasiekęs degalinę vaikinas išsigando. Ten buvo tuščia. Sustojo ir liko sėdėti automobilyje.  Labai tikėjosi, kad vakar diena nebuvo miražas, o saulė sparčiai leidosi. Olegas nusprendė, jog bus, kiek reikės, jis privalo įsitikinti. Ir štai tolumoje pasirodė tas pats automobilis. Nuostabus ir neįprastas vaizdas.
- Atsiprašau, turbūt vėluoju, nors tikslaus laiko juk ir nesutarėm, - nusišypsojo šviesiaplaukė. Šį kartą ji buvo viena.
- Nesutarėm, - nusijuokė Olegas, tokio palengvėjimo jis seniai nejautė, tačiau staiga baimė peraugo į jaudulį, širdis rodės iššoks ir vaikinas pastebėjo, kaip dreba jo rankos. Vėl prisidegė cigaretę.
- Viskas gerai? – paklausė mergina.
- Taip, aišku.
- Gali man pasakyti.
- Aš tave pažįstu tik vieną dieną, - nusijuokė Olegas.
- Ar tai kliūtis?
- Aš gyvenu ne vienas... – pradėjo jis, juk privalėjo kažką sakyti.
- Aš žinau, sakei vakar,  - jos akys spindėjo ir Olegas negalėjo ilgai į jas žiūrėti.
- Ne ta prasme.
„O galbūt ir verta“ – pamanė vaikinas.
- Mergina?
- Taip, - Olegas atsiduso.
Benita tik palinksėjo galva. Suraitė kojas ant sėdynės, atlošė galvą.
- Tokioje vietoje niekas nėra lengva, - tarė ji.
- O tau?
- Išgyvenau visokių dalykų.
- Pavyzdžiui? – Olegas norėjo jai atsiverti, tačiau tokį atvirumą dabar laikė netinkamu.
- Žinau, kaip dabar jautiesi, - atsakė ji, - mano patarimas tau, neskaudink savęs. Nepastebėsi...
- Ko? – Olegas pradėjo mėgautis.
- Kas dedasi aplink tave, - Benita atsisuko, ranka perbraukė savo šviesius plaukus.
- Sunku.
- Dabar.
Kurį laiką jie tylėjo, vėliau Olegas papasakojo apie gyvenimą jų vadinamoje slėptuvėje. Akimirką vaikinas pakėlė akis į dangų. Saulė buvo nusileidusi.
- Nebijai? – paklausė jis Benitos.
- Reikia žinoti kas galima, kas ne, - atsakė ji, - nori pamatyti vieną vietą? Ten galima.
- Taip, - Olegas nebijojo ir nesijaudino.
- Tavo mašina?
- Galim, - kuro buvo pakankamai, - toli nuo čia? – paklausė vaikinas,
- Nelabai.
Vieta, apie kurią kalbėjo Benita, buvo seniausiai išdžiuvusi upė. Tačiau jos vaga matėsi aiškiai. Jie stovėjo prie tariamo kranto ir žiūrėjo į raudoną žemę.
- Gali įsivaizduoti? – tarė mergina.
- Kaip čia buvo anksčiau?
- Taip, kaip žalia viskas turėjo būti.
- Kaip manai dar pamatysim kažkada tokį dalyką? – svajojo Olegas.
- Norėčiau tau pažadėti, jog pamatysim. Gal ne čia, o kažkur kitur. Stovėsim taip pat ir žiūrėsim, ir grožėsimės. Ir tu busi laimingas, ir aš būsiu laiminga kartu, - Benita šypsojosi.
- Greitai? – Olegas irgi nusišypsojo.
- Kai ateis pavasaris, - mergina nusijuokė.
Abu pradėjo eiti link automobilio.
- Bet, - staiga tarė ji, - aš tau pažadu, taip ir bus.

                                                              *
Grįžęs namo Anelės kambaryje nerado. Kitų žadinti nenorėjo, taigi vienas aplakstė visus namus. Jos niekur nebuvo. Olegas išbėgo į vidinį kiemą.
- Anele! - kaip įmanoma tyliau pašaukė jis. Nieko.
Vėl nubėgęs prie pagrindinių durų, Olegas pažvelgė į kitą gatvės pusę. Įžvelgė siluetą.
- Anele...
Mergina nuleidusi galvą klupėjo ant žemės.
- Einam į vidų, - bandė ją pakelti Olegas. Pasijuto labai kaltas.
- Neisiu, nebent tu to norėsi... – užkimęs merginos balsos vos girdėjosi.
- Aš noriu, eime, negi tu nebijai?
- Bijau, bet neisiu, Olegai, tai turi būti paskutinis kartas, - vaikinas jautė, jog Anelė tuoj pratrūks.
- Einam, pakalbėsim, - dar kartą pamėgino jis,
- Ne! – Anelė sušuko.
Olegas nieko nesakė.
- Tu nieko nedarai, tu nieko nedarai, tu visada tyli, - ji vis garsiau ir garsiau rypavo, - aš būnu, aš tavęs laukiu, kiekvieną dieną. Guliu ir klausausi, laukiu, kol išgirsiu tavo automobilio garsą. Laukiu, kol išgirsiu tavo žingsnius ir tankėjantį kvėpavimą tau lipant laiptais, laukiu, kol praversi tas sušiktas duris ir pažiūrėsi į mane. Ir tamsoje aš tave matysiu. Aš noriu, jog tai būtų viskas, aš negaliu šitaip gyventi, aš negaliu visą laiką gyventi vien savo galvoje, Olegai! – Anelė šaukė.
- Tu galvoji aš negyvenu vien savo galvoje? – vaikinas juto, jog tuoj nebesusivaldys ir jis. Ir dabar tai atrodė tinkama.
Olegas griebė merginą ir stipriai ją suspaudė.
- Klausykis manęs! – sušuko jis, - ar yra nors vienas žmogus, kuris man galėtų pasakyti, ką daryti? Man reikia būti su savimi ir aš negaliu to padaryti, kodėl aš negaliu būti visiems tobulas? Džiaugtis akimirka. Aš paleidau save! Nežinau kada, bet nežinau ir kaip tai susigražinti.
- Aš tau galiu padėti, kodėl tu manęs neprisileidi? – merginos akyse žibėjo ašaros.
Olegas nesuprato kaip jaučiasi iš tiesų, tačiau jautė, jog pats irgi verkia. Ašarų jau niekaip nebegali sustabdyti, tačiau viduje nebent nekantrauja. Čia geriausiu atveju.
- Man negali padėti, aš nerandu nieko savo. O ieškau, vienintelio dalyko, kurio prašau tavęs tai būti šalia, nedingti, nebėgti ir galbūt aš atrasiu. Jei nerasiu, aš išeisiu ir tau nebereikės manęs laukti.
- Kaip tai... – Anelė suvirpėjo.
- Paprastai, niekam nebereikės manęs laukti ir kažko tikėtis, - Olegas nusisuko.
Stojo tyla. Vos kelias sekundes. Tuomet vaikinas neiškentė, nusivilko švarką, sulamdė jį ir tėškė į žemę. Tada suklupo ir verkė.
- Aš atsiprašau, Olegai... – Anelė rankomis apsivijo vaikino kaklą.
- Aš norėčiau tau pažadėti, - Olegas lėtai dėliojo žodžius, - jei dar kartą abu šitaip pratrūksime, tai ir bus paskutinis kartas.
- Nesakyk taip.
- Aš pažadu, - jis stipriai suspaudė Anelės rankas.
- Negali, papasakok man, - mergina ir toliau kūkčiojo.
- Einam miegoti, prašau, - tarė Olegas. Jau buvo baigta.
Anelė tylėjo. Po kiek laiko abu pakilo ir nuėjo į vidų. Vaikinas taip ir nepaleido jos rankos. Visą laiką laikėsi įsikabinęs, tol kol mergina užmigo. Tuomet vėl atsitraukė toliau, padėjo ranką taip, kad pirštai vos liestų jos nugarą.

                                                              *
  Kita diena buvo beveik tokia, kaip anksčiau. Abu jie šypsojosi ir nė žodžiu neužsiminė apie tai, kas buvo vakar. Olegas netgi jautėsi laimingas, nors ir negalėjo negalvoti apie vakarykštį spektaklį kurį sukėlė. Svarbiausia - Anelė šiandien rami.
- Aš išvažiuosiu trumpam, - vakarui artėjant prasitarė vaikinas.
- Viskas gerai, - Anelė iš tiesų neatrodė nuliūdusi.
- Ačiū, - nusišypsojo jis.
- Nedėkok.
Vos išbėgęs iš namų Olegas pajuto tą patį jaudulį kaip ir vakar. Norėjo skubėti. Taigi šoko į automobilį ir nurūko degalinės link.
Šį kartą Benita ten jau buvo. Laukė, sėdėdama ant savo mašinos kapoto, rūkė.
- Labas, - vos išvydusį Olegą mergina pradėjo mojuoti.
- Sveika, - vaikinas negalėjo nesišypsoti.
- Kaip tu, kaip namie? – Olegui išlipus paklausė Benita.
- Taip pat.
- Nieko vakar nepadarei?
- Mėginau kalbėtis, bet nieko gero neišėjo. Po truputį, žinai.
- Žinau.
Paprastai žodžiai tiesiog lietųsi, tačiau dabar Olegas nežinojo ką dar galima būtų pasakyti. Panašu, jog šviesiaplaukė jautėsi taip pat.
- Parūkom? –paklausė ji.
- Galim, - vaikinas išsitraukė cigaretę.
- Pavaišinsi mane?
- Prašau, - atkišo pustuštį pakelį.
- Kur šiandien? – Viskas buvo ne taip.
- Nežinau, neturiu labai daug laiko, reikia padėti namie, Tomas prašė, - Olegas nežinojo, kodėl taip pasakė.
- Mm, nieko tokio. Kiek laiko turi?
- Dvidešimt minučių, gal šiek tiek daugiau, - tarė Olegas,  - priklauso nuo to, ar sudominsi mane, - nusijuokė.
- Sudominčiau ir ilgesniam laiko tarpui, - ji atsakė tuo pačiu.
- Norėčiau pamatyti.
- Nereikia tokio tono, - Benita pradėjo sukti ratus apie Olego automobilį, - šiandien prie upės nebespėsim, - tarė ji.
- Rytoj gal.
- Tegul bus rytoj.
Dar kelias minutes jie tiesiog tylėjo. Olegas nesiliovė rūkyti.
- Kodėl tiek daug rūkai? – paklausė mergina, - duok ir man dar vieną, - iškart pridūrė.
- Daug rūkai? Šiaip?
- Pakankamai, - Benita išpūtė dūmus, vargiai buvo matyti.
Olegas jautė, jog turėtų grįšti. Šiandien tik, tinkamu laiku. Kad Anelė tikrai nusiramintų ir jis galėtų grįšti prie savo įprasto gyvenimo ritmo. Šito Benitai sakyti nenorėjo. Ji turėjo galvoti, kad Olegas laisvas ir gali daryti ką nori, gali džiaugtis ir stebėti tai, kas, šviesiaplaukės žodžiais, vyksta aplink.
- Žinai, jau turėčiau važiuoti, - neilgai trukus prasitarė jis.
- Jau?
- Taip.. – nutęsė vaikinas.
- Nieko tokio, skubėk. Iki rytojaus, - pamojavo ji prieš lipdama į savo automobilį, - aš dar pabūsiu šiek tiek, jei po to turėtum laiko, - pridūrė.
- Sakai susitiksim? – dar paklausė Olegas.
- Aš tavęs lauksiu, - šypsojosi ji, - rytoj irgi.
Pirmą kartą Olegas šitaip skubėjo namo. Nors saulė dar tik pradėjo leistis, tačiau vaikinas atkakliai spaudė akseleratoriaus pedalą.
Grįžęs iškart puolė pro duris. Į akis krito netvarka. Paprastai čia taip nebūna. Rodos, net trūko kelių kėdžių. Ir viskas buvo nuklota storu dulkių sluoksniu.
- Anele? – Olegas sunerimo, - kur tu?
Tyla.
Vaikinas užbėgo laiptais į viršų. Pradarė duris. Pamatė ne iš karto. Viskas buvo sujaukta, bet kaip išmėtyta, lova buvo akivaizdžiai sulūžusi. O ant jos gulėjo žmogaus skeletas. Olegui pradėjo spengti ausyse. Krūvelė dulkinų kaulų, įvilktų į moterišką suknelę. Anelės suknelę.
- Anele! – sušuko jis, lyg mėgindamas prisišaukti merginą. Bet jos nebuvo.
Dabar Olegas suprato, namas buvo apleistas. Ir jau ilgą laiką. Skausmas, o iškart po jo sekantis palengvėjimas. Vaikinas nesuprato, kaip iš tiesų jautėsi. Išbėgo į kiemą, šoko į automobilį ir nurūko degalinės link.
Galvoje buvo tuščia, sukosi tik Benitos akys, kurias taip dabar norėjosi pamatyti. Norėjosi jai pasakyti: aš galiu žvalgytis aplink ir viską matyti.
Ten buvo tuščia.
- Kiek čia, vargiai dvidešimt minučių sugaišau... – sau panosėje murmėjo Olegas.
Palikęs automobilį vaikinas aplakstė visą aikštelę, žvalgėsi aplink, stengėsi kažką pamatyti, bet nieko.
Grįžo atgal į automobilį, nusprendė, jog lauks iki rytojaus vakaro. Juk gali, aišku. Akys užkliuvo už keleivio sėdynės. Ten gulėjo tuščias cigarečių pakelis. Įkišo ranką į kelnių kišenę. Ten buvo dar vienas, tas, sulamdytas. Sulamdė ir šitą. Įsidėjo į kitą kišenę. Užmerkė akis ir pradėjo virsti kaulais.