„Dienoraščtis savaip“ (iš maro metų Vilniuje)

O laikas  skuba.
Ne kartą jį stabdžiau:
sustok ar stop.
Atrodo, net paklūsta
ir padeda sugrįžti atgalio,
kad vėl išeičiau iš pradžios.

Šįkart iš maro metų
Vilniuje dairaus   
ir suprantu:
ne tik todėl, kad pamatyčiau,
kas kaip prieš šimtmečius atrodė.

Čia kapinės.
Čia greit bažnyčia bus,
nes kapinės kaip gyvos –
delnas prie delno
glaudžiasi į pamatus.
ateinančiai statybai.
Čia, priemiestyje,
žemė Rūdininkų...

Aš jau žinau, kaip galima toli nuklysti,
žvaigžde ar planeta įstrigti erdvėje...
Nereik manęs įtikinėti,
kad realybėje, girdi, tokio nėra.

Neatlaidi ji, be poezijos,
nemokanti žmogaus dalia
pratutinti materijos būtis,
kurios visaip – nuo ledo lig ugnies,
nuo akmenėlio lig vandens,
nuo maro Vilniuje
lig Stepono ant delno man.

Graudu, kuomet dvasia
apgint savęs nemoka:
esu visur
ir... ša, bailiai,
pavertę iš beždžionės žmogų.

Vien tik todėl tebūnie taip, kaip aš regiu,
kaip pamąstyti moku.
Šįkart iš maro metų Vilniuje
ir ne bėda, kad tiek manęs kitokio
ir nedaug...