O aš gal nepykstu, gal liūdžiu.
Tu gi nežinai. Tačiau vis tiek nemiegi,
Tik naktim tyli.
O žvaigždės leidžias (gal) ir saulė kyla (gal).
Kodėl tu išėjai?
Gal aš tyliu, tu nežinai, tu nieko nežinai
Pagal mane gyvenęs.
Ir aš juk nežinau, nereikia rausti.
O gal žinau, tik nesakau (išlikim paslaptingi).
O gal myliu, o gal verkiu
(kad meilę praradau).
Kaip banalu, nuvalkiota, saldu, it meksikiečių serialai.
Tu nežinai, o gal ir aš to nežinau.
Bet pasilik,
Dar neišeik, o gal jau išėjai?
Palauk, gal neik
(išlikim paslaptingi)
Juk skristi daug smagiau, beveik taip pat, kaip kristi.
O gal nemyli?
Hm, aš sutinku, kad netinka niekam poezija kurioje viską tiesiai šviesiai išploji, bet tokia paslaptiga irgi netinka, čia kitas kraštutinumas, kai nieko taip ir nesužinojau ir nepajutau perskaičius. Kol kas blogai, bet siūlau nesustoti, bandyti dar ir ieškoti to aukso vidurio :)
tai kaip kitaip jau
tik paslapty mums pasilikt
kai paslapčių neliko
mes paslaptingi pasilikom
neišsiduosim
ką mylim ko nekenčiam
visvien vieni
vienatvę švenčiam