Kąsniai

Kąsniai

To sniego nepamiršiu niekada. Jis baltas, akinančiai baltas. Toks baltas kad net akys skauda. Didžiuliais kąsniais sukasi iš nepasiekiamo besvorio dangaus. Tai snaigės nori užkloti duobėtą žemę, paslėpti nuo žmogaus ašaringų žvilgsnių. Skverbiasi į kiekviena įlinkimą ar įtrūkimą, glaudžiasi prie kiekvieno lopinėlio. Gula viena ant kitos, kad tik paslėpt, kad tik uždengt juodus grumstus.  Kad tik uždengt batu padarytas pėdas.
Batai. Daugybė batu mina šaltus pūkus. Jie priklauso žmonėms. Ir klauso žmonių. O šie susirinkę seka paskui kryžių, paskui karsta, lavoną. Tylu. Tik plevena balti kąsniai. Sukasi, sukasi ir sukasi. Jie neturi jausmų, jie beoriai. O žmonės alsuoja mažytėm drėgmės dulkelėm, didžiuliais kamuoliais. Taip tyliai. Laikas sustojo. Ši akimirka nesikartos. Jos niekas nemato. Visų mintys seka kartu su batais. Tik aš seku paskui akimirka, aš ja gyvenu. Juk aš ne žmogus, o bereikšmė dvasia kuri laiko už rankos sunkiai linguojančia senutę. Man reikia šios minutės. Aš turiu ja išsaugoti. Turiu pamatyti kaip medis leidžiasi į duobę, ir grumstas beldžia į dangtį. Nejaugi tai ašara? Ar dvasios verkia? Ne, tik žmonės. Čia verkiu ne aš, o mano žmogus. Jis paleidžia kitą žmogų į ten iš kur niekas negrįžta. Jo ranka deda puokštę baltu chrizantemų ant žemės juodos, į kurią leidžiasi dar baltesni kąsniai. Tuoj nieko neliks. Net tą kauburėlį su baltais žiedais užklos dangaus sušalę ašaros.
Tai tik žmogus kurio ilgėsis žmonės. O aš atsiminsiu vaikystę ir atsiminsiu šitą minutę, kai skausmas slėpėsi už krentančiu snaigių. Tai laikas kurio nepamiršiu, sniegas kuri atsiminsiu. Juk viskas liko, tik ta dėžutė, vadinama kūnu, dabar užkasta dviem sieksniais žemių. Svajonės, žaidimai, pasakos, balsas, prisilietimas. Aš viska turiu. Ir nepamiršiu.