Dvasios ubagų karta
širdyse galima užveisti
dėlių veisyklą
lyg prekybos centre akvariumą
praeiviams stebėti
kaip narsiai siurbėlės dalinasi grobį
čiupldamos nuo širdies sienelių
priskretusią sielą.
= = = = = = = = = = =
Iškirskit širdyje eketę
nes apsnigtas paviršius blizga
atspindi šviesą
iškirskit eketę
tol skanbinsiu kol net akyse
užsidegs supratimas
kaip gyventi
amžinai.
Taip, šitas neblogas. Jame yra tikras skausmas, o iš skausmas dažnai sujudina gelmes iš kurių galima daugiau pasisemti. Aišku, semti galima iš džiaugsmo, bet jausti džiaugsmą, tokį, giluminį, ne visi sugeba, nes skausmą kur kas lengviau, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, todėl reikia naudotis ir tuo. Naudokitės, jums neblogai sekasi :) Kas man labiausiai patinka jūsų kūryboje tai, kad ji yra tikra, nesukonstruota, o pirmiausiai einanti iš gelmių. O kai šitai turi, tai apdoroti, manau, visada daugiau ar mažiau sugebėsi. Žodžiu - širdį kūriniui visada reikia įdėti tikrą, gyvą, iš kažkur išplėštą, nes kitaip neplaks, o jau kūną...na, kūną galima ir sukonstruoti, tada kūrinys vis tiek gros, dainuos ar net šoks :D O va jei atvirkščiai, jei ir širdis sukonstruota, tada...šūdas tada. Tada bus tik gražus arba negražus negyvas daiktas, jokia ir ne poezija, vat :D
prasiurbini kasryt iki savo skausmų
naštelę pakylėti padeda vėl giltinėlė
ką čia begręši aketes slidu nepatogu
ir šiap karoče viskam p..ec
ale nenušalęs atgavęs siaubingas jėgas
degina supratimas gyvenimo amžinai
kurvasario pirmą dieną
kasbustabus
Kurią kartą turėjote omenyje? Dabartinę ar nueinančiąją?
Negalima vienu apibendrinimu charakterizuoti didžią daugumą. Visi esame skirtingi, vieni daugiau turtingi, kiti - mažiau, pasitaiko ir ubagų, nieko nepadarysi,
Iškirtus širdyje eketę, atsiras skylė, jei viską paliksime ramybės būsenoje, po kažkiek laiko, užsitrauks ledo luobele, kuri sublizgės ir, kurioje atsispindėjusi nuskęs dangaus akis,