natomis nerašytom toldamas
raudonai suskambęs verpetas
toliau už kvazarą
n-i-utonuoja...
Iš dulkių masyvių
sviedinys išnyra – nešviečia –
nekrinta:
pro proskynas
proprosenelis šviesą sugeriąs,
išspjaunąs jo brolis kitapus
sukinio, kur
banguoja sąžinėj
švariosios dalelės
tamsos lėtumu, –
štai poezija
kvantinė,
pristigus
stygų