slogu, kai taip ilgai užgulęs štilius
neleidžia jūrai jausti, kad ruduo–
užmiega padugniais undinės
be vizijos skenduolį pasūpuot
ir norisi raižyti ornamentus
lygiu paviršium retro sakiniais
ar šaukti ramumos nebeiškentus
į ausį vėtrai kiek tik jėgos leis
net žuvys žvelgdamos į jūros krantą
vis žiobčioja lyg pasakyti bando