Žmogus, kuris liejo varpus,
tik norėjo suprasti geriau, ką
gali sakyti nepadalintas perpus
virpėjimas, įveikęs girdėjimo trauką.
O tas, kuris drožė medį,
tik norėjo turėti kvapus,
kurie jį į priekį vedė,
ir medis jam buvo trapus.
Tas gi, kuris pilką skiedinį ėmė
ir dėjo plytas, galvojo visai
kitaip, be norų, ir tai lėmė,
kad suprato, ką sako garsai.
Vakare susitiko, visi trys
buvo pavargę, bet jautėsi gerai, o kai
truputį išgėrė, kažkuris
tarė: tai ką, rytoj ir vėl, vyriokai.