aš mačiau žmogų – arklį, vaidinantį pievoj poetą –
buvo tąsyk baugu, kad jisai man eiles deklamuos:
pasitraukiau staiga – juk poetų nelygina niekas,
bet ar verta klausyt, kaip arklys paryty užgiedos?
Nekomentuoju, bet jau tris čia parašytus vienetus pagal išgalę kilsteliu į aukštesnį lygmenį. Man arklys yra bičiulis nuo vaikystės vargų, padėjęs pelnyti duoną. Esu jam ir dėkingas, ir skolingas. Netgi labai.