Na vat šiemet liaunomis kojelėmis patrepsėjau, šmaikščiai trumpą baltą uodegėlę pasukinėjau, avinėliu pasipurčiau- eurus litais paverčiau. Dabar tegul gudri beždžionėlė rūpinasi, kad talpesnė ta moneta būtų ir teleloto bilietas dienos pietų užeigoje nekainuotų. Išeidama noriu papasakoti, kad įdėmiau, pamiršę savo kasdienius bėgimus buities labirintais, tarpusavio nesusikalbėjimų nuoskaudų sąsiuvinių rašymus, į mane pasižiūrėtumėte, jei jau iš mano neišvaizdumo net sugalvojote velnią nusipiešti, net nesusimąstę kokia iš tiesų esu nepanaši į jį. Juk ne iš piktumo einu pakramsnoti rožių prie jūsų namų, nors jos ir gardžios ir kvapnios ir žiedlapėliai minkšti lyg purienų lapai mhm. Kai šlapia, kai lyja lietus ir permirkusi žemė minkšta lyg ką tik iškeptas duonos kepalas, slidus metalinis kuolas tiesiog išlenda pats man pasisukiojus sultingesnio stiebelio link. Ir reikia kažkur eiti. O negaliu eiti į pievas, žaliomis lankomis jūsų poetų vadinamas, kur būna tokių skanių kiečių ar į išlakiomis šakomis susikibusį nuo augumo siūbuojantį mišką, kur tiek daug apetitingų krūmokšnių pažemiais, kad ir kaip juos mėgčiau. Nes nesaugi esu. Nei stipriai kaip arklys spirti pajėgiu, nei dantys aštrūs. O pasaulyje tiek daug švelniakailių žvėrių su plėšrūniškomis iltimis.
Štai jūs rašot romanus apie tai kaip pasveiksta vaikai sergantys leukemija begerdami iš ožkų maistingųjų šulinių, nes jų versmės sudėtis tokia panaši į moters pieno. Žavitės ekologiniu ūkiu, kokios nereiklios mažos mekekės maistui ir priežiūrai. Įrašykite, prašau, tiktai vieną papildomą sakinį į patarimus ūkininkams - saugokite ožkas nuo šunų. Kad niekas daugiau manęs šiurkščiai neperverstų, mirtinai neperkastų, tešmens neišėstų.. Ir prašau tų, kurie su meile aviganius glosto, patikrinkite grandines. O jei tikrai mylyte savo šunelį, įrenkite jam voljerą, jis tikrai linksmiau šokinės. Suprantu kad esu negraži, mano kailis šiurkštus, bet ir aš uodegėlę koketiškai vizginu ir meiliai snukučiu prisiglaudžiu prie kaklo tam, kuris mane globoja. Juk tai tas vidinis grožis apie kurį jūs taip mėgstate pakalbėti. Aš jo kupina kaip derliaus metais obelų šakos nulinkę vaisių jums.
Išėjau šią vasarą visam. Nes atbėgo labai gražaus blizgaus rudo kailio aviganis. Ir susipynė cypdamos mūsų grandinės. Ir pavėlavo užsisvajojusi šeimininkė išgirsti priešmirtinį beviltišką mano bliovimą, nors šaukiau iš paskutiniųjų jėgų neįtikimai ilgai ir garsiai. Plati ta mano smulkiakūnių, mažakanopių giminėlė, daug simpatiškų mažų puriais kailiukais kaip balti debesėliai danguje ožkiukų šokinėja pasitikdami naują dieną. Labai prašau pasirūpinkit jos gerove o taip pat kad šunų akys nebūtų liūdnos ir kaltos. Tai va. Toks ožkiškas prašymas atsisveikinant. Laimingų Naujųjų!