Dangaus geležinkelio viršininkas

Tai atsitiko tada kai senelis Teofilis su senele Antose gyveno prie didžiojo geležinkelio, Skėmių kaime.
Teofilis tada dar buvo neužmiršęs rodyti visokius fokusus Skėmių vaikams. Senelis Gudžiūnų geležinkelio stotyje surinkdavo būrį basakojų vaikų. Atsistodavo stoties perone ir vos koks prekinis traukinys priartėdavo, jis lyg fokusininkas iškeldavo raudoną lentelę su “Stop” ženklu. Traukinys sunkiai alsuodamas sustodavo. Teofilis šypsodavosi, o vaikai džiaugsmingai juokdavosi. Šitas fokusas seneliui visada pavykdavo. Gudžiūnų stoties viršininkas Kniška Petras, piktas išbėgdavo į peroną, bet minia vaikų ir senelis Teofilis jau būdavo toli laukuose.

Kas dieną gyventi Skėmių kaime darėsi vis sunkiau. Prasidėjo pavasario lietus, vėjas draskė Gudžiūnų stoties stogo skardą, o po tuščią stoties peroną vėjas ridinėjo viršininko Kniškos Petro kepurę.
Vieną rytą Teofilis pažvelgė pro langą, pasikasė nugarą ir sako senelei:
    -    Tokie laikai stojo, kad nežinau ką daryti. Už lango lietus merkia mūsų vaikystės laukus.
Man gerklėje įstringa žodis. Gal keliausiu..
- Kur gi tu keliausi, Teofili,  toks smarkus lietus, toks tamsus dangus? – susimąstė Antosė.
- Į dangų, mieloji mano, Antose, tiesiog į dangų...
- Tai ar grįši?
- Grįšiu, Antosel, kaip ir vaikystėje: pašaukdavai mane nuo kranto... aš ir atplaukdavau..
- O ar ilgai man tave šaukti, Teofili?
- Žinau, kad lauksi, akis pražiūrėsi, tai paliksiu tau tris skryneles: žalią, mėlyną ir raudoną. Kai sunku bus laukti –  atidaryk žalią skrynelę, kai laukti bus vis sunkiau ir sunkiau, kad net žalioji skrynelė tau nepadės – atidaryk mėlyną. Tikiu, Antosel, kad tu laimingai manęs sulauksi
Seni, o raudoną skrynelę? Kada ją atidaryti? – dar klausė senelė.
Jis tik pažiūrėjo Antosei į akis ir nieko nepasakęs išėjo.
Vos tik išėjo Teofilis ir lietus nuplovė jo smėlyje išmintas pėdas, senelei Antosei pasidarė taip sunku, kad ji ėmė ir atidarė žalią skrynelę.
Skrynelės dugne gulėjo duonos kepalėlis.
Pavalgius duonos širdžiai taip gerai pasidarė, kad senelė ilgą laiką apie Teofilį net nepagalvojo.
Atėjo žiema. Stypsantys kamaros kampe žieminiai batai pažadino prisiminimus. Neramu  pasidarė – skaito laikraštį, o akys nieko nemato. Kaip širdį nuraminsi? Atidarė ji antrąją  - mėlyną skrynelę. O ten – senelei net akies kampe ašara atsivėrė  - guli jos balta vestuvinė suknelė tarsi vilnonė “pančeka”.
Apsalo jos širdis, širmas rūkas į galvą trenkė, prisiminė linksmas vestuvių riestaines ir  silkę, ir rasotą “klebonišką”, net užmiršo, jog blynai ant krosnies svyla.
Pasidabino senelė  balta  siuvinėta “kvarbatkuota” nuotakos suknelę ir spindinčiom akim pažvelgė į seną Teofilio nuotrauką. 
Tik jis vis negrįžta ir gana.
Ryto paukščiai atnešė žinią, kad senelis susikūprinęs sėdi traukinių stotyje.
Senelė, pasikaišė balta suknele ir plevėsuodama nutrepseno į stotį.
Ilgai ji kūprinosi ant nutrinto suolo, bet traukiniai vienas po kito dundėjo pro šalį ir joks, net pats trumpiausias traukinys nesustojo ir senelio nepaleido.
Stotelėje sužibo ilgi apsiblausę žibintai.
Perpuškavusi namo senelė Antosė, drebančia ranka atvėrė trečią  - raudoną skrynelę.
Net akiniai jai nukrito - skrynelės dugne gulėjo angelo sparneliai. Trumpi, balti, kuriais, matėsi, dar niekas nebuvo skraidęs.
Ir kas tai senelei Antosei į ausį pašnibždėjo, kad ji pritvirtino tuos du angelo sparnelius sau už nugaros ir suplasnojo?
Nerimastingos mintys lindo Antosės galvon, todėl, nors ir labai žila buvo, bet sukirto sparnelius lyg vaikystės pavasario saulės nušviesta, ir - pakilo. Žiūri – ogi „kaliošai“ žemės nesiekia.
Pirmam skrydžiui kvapo užteko iki kopūstų lysvės. Antosė paslydo kaip tas nuodėmingas angelas ant kopūsto galvos ir keberiokšt visa į purvą pavirto.
Atsikėlusi iš balos labai supyko: kaip gi ji tokia sena ir išminties pilna angelo sparnais negali skristi? Ir tada - kiek tik sveikatos turėjo - suplasnojo...
Nėrė į dangų kaip futbolo kamuolys. Kvapą atgavusi žiūri – o matosi toli - už tamsaus miško blizganti upė.
Angelo sparnai ją nunešė į didelę geležinkelio stotį, o ten ant perono stovėjo Teofilis su stoties viršininko Kniškos Petro kepure ir, kilnodamas spalvota lazdele, išdidžiai nurodinėjo traukiniams važiuoti į pietus, į šiaurę...
Purptelėjo Antosė šalia Teofilio ir sako:
- Kodėl nesugrįžti, Teofili?
- Kaip gi aš sugrįšiu, Antosėle? Be manęs traukiniai gali sustoti.
Senelis Teofilis lyg rodydamas savo ypatingą fokusą vaikams – iškėlė ženklą “STOP” ir pamerkė akį Antosei.