Tryliktas lavonas arba prisikėlimas

Pas Adelę Vymantas išskubėjo vakarėjant. Kol ėjo brodvėjumi nuo Gaidžio iki Kaštonų alėjos, pradėjo temti. Vyras pasuko į dešinę, patraukė per kiemus kvartalo gilumon. Aplink telkšnojo balos, mėtėsi cigarečių nuorūkos, perskeltos plytos.  Vymantas stabtelėjo. Dešinė koja užmynė Užkirkio žemę. Kairė sustingo, o dešinioji pradėjo kilnotis. Slopus metalo bildesys sklido požemiu, kibirkščiuodamas  sutrūkinėjusio asfalto akiduobėse. Ištrūkę iš žemės ertmių melsvos ugnelės rikiavosi apskritiman, panašėjančiam į apvalų langą, viduryje perkryžiuotais rėmais. Šviečiantis erdvinis langas ritinėjosi tarp garažo boksų, medžių kamienų. Tada pakilo dangun, virš savęs nupiešęs frontoną, užsibaigiantį bokšteliu su kryžiumi. Vyras pasigailėjo, pasirinkęs trumpesnį kelią, ruošėsi grįžti atgal, bet jo pėdas apipančiojo pilki vijokliai, kojomis aukštyn rangėsi varpučių liežuviai. Purvas kilstelėjo sutręšusią lentą. Nusipurčiusi rakštis išindo  kaulėta plaštaka ir griebė kairę  persigandusio vyro ranką. Dešine ranka Vymantas spėjo persižegnoti.  Kaip mokėjo. Bet iš visos širdies. Staugiančių kiemų tankmę užliejo juoda naktis, vaiduokliai ištirpo drėgmėje, palikę virpantį Vymantą. Vyras apsičupinėjo save, įsitikino, kad nesapnuoja ir atsargiai keldamas kojas  patraukė per Aušros alėją link Birutės gatvės.   Vėliau pasileido bėgti.  Bėgo iki pat Adelės namų ir uždusęs puolė į jį pasitikusios moters glėbį.
    ... Vėlyvą spalio rytą Vymantas tyliai uždarė prabangaus kotedžo duris. Spyna užsitrenkė.  Vyras atsikvėpė. Moterį paliko dar snaudžiančią. Adelė šypsojosi per miegus, nuglostyta Vymanto ir jo komplimentų, o tas nešė nuo ungurių, krabų, austrių, žemuogių ir kitų dangiškų gėrybių blizgančius skruostus miesto gatvelėmis.  Teisingumo dėlei reikia paminėti džiną, viskį, Čilės vyną ir kitus taurius gėrimus, kuriuos Vymantas ragavo su saiku.     Tuo metu Adelės vyras buvo eilinėje darbo komandiruotėje.  Nors niekas nežino, ką verslininkai veikia išvykę. Žmonoms svarbiausia, kad parvežtų pinigų.  Adelė seniai susitaikė su vyro išvykomis, o laikui leisti pasikviesdavo Vymantą. Vyrukas iš pradžių dar atlaikydavo koketiškas, o vėliau tiesiogines atakas. Bet ilgainiui  pasidavė. Ir kaip nepasiduosi, kai Adelė ne kokia barakuda.   Priešingai, ji pati vaišina, garbsto Vymantą, o dar ir banknotą įkiša kelnių kišenėn. Tiesa, moteris už jį gerokai vyresnė,  bet ne kokia nutukusi pabaisa, o raukšlelės ir žili plaukai dar ne svieto  pabaiga. Užtat ir Vymantui nereikia per daug stengtis iš vyriškosios pusės. Svarbiausia gerai išmankštintas liežuvis, saldūs komplimentai, švelnios beveik moteriškos jo rankos.
  Taip laimingas ir sotus vyras žingsniuoja Agrastų, Serbentų, Bruknių gatvelėmis. Štai ir Rožių gatvė.
̶ ̶ Skinsiu  raudoną rožę... ̶  laimingas uždainuoja Vymantas, bet nespėja baigti, kaip už nugaros išgirsta:
̶  Ant rožos  tau rožę nupaišysiu, ̶  iš priekio stambus plikagalvis žiebia kumščiu Vymantui į veidą.
̶  Chebra,  nešam į parką, bliat.  
  Vymantas suprato, kad jį sugriebė trys plikagalviai, tipiški veiksmo filmų banditai. Ketvirtas, kiek smulkesnis, jiems vadovavo. Viskas vyko žaibo greitumu. Vymantas nespėjo nė riktelėti. Štai jie ir parke. Seni medžiai be lapų grėsmingi, kaip kapuose. Net varnų iš kažkur prilėkė.
̶̶  Amen, ̶  suvapėjo Vymantas.
̶  Ko nesimeldei, suka,   kai bobą tvatinai? ̶  smūgių kruša pasipylė į Vymantą, kaip į kokią bokso kriaušę. Jis pargriuvo ant sudžiūvusių lapų. Tada pažiro smūgiai kojomis.
̶ Vyrai, atleiskit, čia kažkoks nesusipratimas, ̶  stenėjo Vymantas užsidengęs rankom galvą, riesdamasis į kamuolį. Apink laksto kojų smūgių išjudinti lapai.
̶ Spirk į žabtus, užčiaupk tą frajerį, ̶  komanduoja vadas vykdytojus.
Vymantas vos spėjo veidu prisispausti prie purvo, bet gavo spyrį  pakaušin ir prarado sąmonę.
Atsipeikėjo krečiamas drebulio. Lynojo. Kelnėse šlapia. Kvapas kraujo ir šlapimo. Vymanto galva  tarp kankintojų batų. Vėl smūgiai, spyriai ir vyras nugrimzdo amžinybėn. Rodos skriejo gylyn tamsiu tuneliu šviesos greičiu. O tunelio gale šviesa, tik raudona kaip kraujas. Požemyje nuskambo perskeltas kirchės varpas...  
... Vymantas atsargiai prasimerkė.
̶ Pasisekė tau, brolyti, prisikėlei iš numirusių, ̶  ištarė vyras baltu chalatu, balta kepure, guminėmis pirštinėmis aptrauktomis rankomis keldamas lašelinės stovą, nuo kurio atsiskyrė moters siluetas, dvelktelėjo prabangaus tabako  kvapas.
̶  Gyvens, ponia..., ̶  optimistiškai  palydėjo chirurgas aukštakulniais nukaukšinčios moters figūrą.
̶  Gyvens, ponia...