Aštuntas lavonas arba įbetonuota pėda

Jurgis Zatorskis, liaudyje vadinamas Džordžu, nesitvėrė savo kailyje.  Atidirbęs įmonės,, Statybų spektras“ objektuose, treniravosi šokinėti į tolį. Vyras nesiruošė kokiai nors lengvaatlečių olimpiadai, bet pora sėkmingų šuolių pakeltų Jurgio gyvenimą, kad ir ne į Olimpines, bet šiokias tokias aukštumas.  Du tūkstantis keturioliktų spalį  Jurgis darbavosi individualaus namo statyboje Žaliūkių parko rajone. Užsakovas neeilinis,  žinomas daktaras, psichiatrinio skyriaus vedėjas, statydinosi namą, pasisamdęs garsų  architektą, panaudodamas naujausias technologijas. Skandinaviško stiliaus kotedže atliekami inžineriniai, elektros instaliacijos darbai, vedžiojama signalizacija, o iš pietinės sklypo pusės ruošiamas  veik keturių metrų pločio saulės jėgainių parkas. Jurgis žinojo,  kad  name buvo  įrengtas slaptas seifas, kad namo šeimininkas slėptuvėje užrakino briliantus. Darbininkai, baigę darbus, išeidavo pro vartus  aukštos tvoros, kur jau buvo pajungta signalizacija ir stebėjimo kamera.  Kitoje namo pusėje plytėjo betoninė juosta, kurią  reiktų įveikti Jurgiui, norint patekti į namą. Ten nebuvo jokios apsaugos.
  Eilinė darbo diena baigėsi. Jurgis dviračiu praskriejo Žaliūkius, senąjį viaduką, prieš,, Rūtą“ pasuko kairėn Vytauto gatve iki praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio architektūros  ginklų  parduotuvės, tada dešinėn, Dvaro gatve, iki buvusio garsiausio pokario Šiaulių restorano Baltija.
  ... Viens devyni šešiasdešimtųjų  spalį Yom Shishi,  pagal hebrajų kalendorių, vakarop į Baltijos restorano duris pabeldė dvi šviesiaplaukės, odiniais lietpalčiais,  ilgaauliais aukštakulniais avinčios moterys. Atskubėjęs durininkas nuolankiai jas įleido, palydėjo iki rūbinės, o ten jau  rūbininkas nutaisęs  šypseną per visą veidą. Šviesiaplaukės kaip pagal komandą išsinėrė iš lietpalčių, metė juos rūbininkui ir neatsigręždamos patraukė link raudonu kilimu užtiestų prašmatnių laiptų. Antrame aukšte restorano salėje Fridos ir Zelmos laukė sniego baltumo staltiese užtiestas rezervuotas stalas.
ה- נורוק בנק ̶  hebrajiškai tarstelėjo Frida,  atitraukdamą ąžuolinį krėslą.
̶  Nurok? ̶  pasitikslino Zelma. Sėsdama Frida linktelėjo galvą.
̶  Ką užsakysit draugės? ̶  pribėgo nebejaunas padavėjas juodu kostiumu.
̶  Svečių kambariūkas? ̶  paklausė vyresnioji.
̶  Atleiskit, drauge Frida, draugas direktorius su draugais iš Vilniaus, ̶  nulenkęs galvą paaiškino padavėjas.
̶  Niu  giarai, ̶  Frida  žiebtuvėliu užsidegė papirosą, ̶  nešk grafynas ir diu Kijevo kotlietus. Tik vyštos miesa, sūpranty.
Papirosą užsirūkė ir Zelma. Dvi peroksidu balintais plaukais žydaitės,  kgb karininkės, išdidžiai nužvelgė restorano salę. Dabar jų valdžia, jos apsikeitė  vaidmenimis su savo budeliais.  Persekiojantys siaubai, kaip dvi mažos Viekšnių žydaitės slankiojo Šiaulių gatvėmis su prisiūtomis geltonomis žvaigždėmis,  kaip gyvi vokiečių, o kartais gal ir lietuvių  taikiniai, neduodavo ramybės naktimis iki šiol.  Iš  geto joms pavyko pasprukti. Perėję fronto liniją,  iškentę pragarus, merginos pagaliau pateko į raudonąją armiją. Kai atkovojo sugriautą miestą, buvo paliktos jame kaip valdžios patikėtinės.  Netrukus  gavo kgb užduotį surasti  Šiaulių  ir apylinkių knygas, suvežti į muziejaus sandėliu paverstą  kirchę, atrinkti, o likusias sunaikinti. Frida ir Zelma knygas puolė, kaip didžiausius priešus. Senoje liuteronų bažnyčioje rikiavosi spausdinių stirtos su užrašais unyčtožyt.  Naktimis  kitapus Talšos, prie Salduvės, liepsnodavo deginamų knygų laužai. Grįždamos iš darbo,  žydelkutės apspjaudydavo  miestą valančius nuo griuvėsių vokiečių belaisvius. Maža to,  landūnė Zelma surado buvusį bažnyčios vargonininką.
̶  Piatras Zatorskis,  pasakysi, kūr fašystū bažnyčias relykvyja, gausi būtas, nepasakysi, važiuosi pas baltas meškas.
  Taip  buvęs vargoninkas parodė žydaitėms slaptą nišą už altoriaus, kurioje buvo paslėpta bažnyčios relikvija, o kartu bažnyčios egzistencijos širdis.
  Žydaitės gavo kgb karininkių laipsnius, o Petras butą Vilniaus g. 274 name,  muzikanto darbą Baltijoje.  Ir ne tik  muzikanto, bet ir agento. Petras informuodavo Fridą ir Zelmą apie restorane vykstančius susitikimus, pokalbius.
̶  Mūzykantas pagruosi Edit Piaf, užsakymas, ̶  įspraudė  banknotą į pianisto delną prišokusi Zelma, o tas nepastebimai  perdavė moteriai nedidelį prirašytą popieriuką.
Salėje pasigirdo La Vie En Rose  akordai. Tada prie lango sėdintis jaunas vyras, pravarde  Anglikonas, išlenkė taurelę, užsidegė papirosą ir išskubėjo iš salės, šokinėdamas per du laiptus žemyn, nuskubėjo į lauką. Prie pagrindinio įėjimo jį pasitiko tamsi vyriškio  figūra. Paprašė pridegti.
    ̶  Spyčka ir Machorka restorano salėj. Spyčka davė frajeriui faneros. Teisybės dėlei reikia priminti,  kad Zelmos ir Fridos pravardės miestiečių tarpe buvo Spyčka ir Machorka.  Atvykėlis užsitraukė dūmą ir nuskubėjo į tamsų  Melnikaites gatvės bromą, o Anglikonas grįžo salėn.  Žydelkutės Frida ir Zelma gerokai kaukštelėjo, kratė peroksidu nubalintas garbanas,  pamėgdžiodamos  Marleną Ditrich. Restorano direktorius  Jakovas Štainas joms iškvietė taksi.
  Baigęs darbą, pianistas Petras Zatorskis tvarkingai susidėjo banknotus ir išskubėjo į butą Vilniaus g. 274, kuriame gyveno su  anūku Jurgiu.  Vaikas prieš metus nebesulaukė  tėvų, išvykusių uždarbiauti į Kazachstano  SSR statybas. Šį vakarą Jurgis nesulauks ir senelio, kurį pasitiko Dubosas, vėliau Užkirkio šešėliais pasitraukęs į Kapsuko gatvės medinį piratnamį. Rytą valytoja Ramunės kieme rado be gyvybės ženklų kraujo klane gulintį vyriškį. Anglikonas gerokai apdaužė šestiorkę  Dubasą, kad tasai persistengė,  o pats tapo Jurgio globėju…
  Jurgis atsirakino butą, greitai užkando, persirengė juodais treningais, pasiėmė nedidelį, bet aštrų  mėsai kapoti skirtą kirvuką, juodo batų tepalo, sėdo ant dviračio ir grįžo prie objekto. Dviratį paslėpė krūmuose, išsitepliojo juodu batų tepalu veidą ir atsargiai patraukė link daktaro statybų. Įsibėgėjęs peršoko betono juostą ir netrukdomas pateko į namą. Susirado slaptą seifą. Užkišo kirvuką ir lengvai atidarė metalines dureles. Griebė maišelį,  pravėrė:
̶  Briliantai, ̶  Jurgį lyg kas suparalyžavo. Nutirpusia ranka pasigriebė kirvuką ir  medinėmis kojomis patraukė prie kiemo išėjimo durų. Liko peršokti paskutinę kliūtį.
̶  Padėk, Dieve, ̶  dingtelėjo Jurgiui prieš šuolį. Bet … dešinė pėda pataikė ant nesustingusio betono. Moment kietėjančioj masėj įstrigo didydis  pirštas. Vyras kelia koją,  bet nenugalima jėga nepaleidžia jau basos pėdos pagalvėlės. Tada akimirksniu ištraukia kirvuką, nurėžia įstrigusią kojos dalį, plūsteli karštas kraujas,  skausmas  meste išmeta vyrą ant pievos, už sklypo ribų,  vargais negalais, iš visų jėgų rankoje  spausdamas maišelį su briliantais, Jurgis nušliaužia  iki dviračio ir nualpsta.
  Psichiatrijos skyriaus vedėjas, prieš darbo dieną užsuko į statybas.  Betono juostoje pamatė nupjautos žmogaus pėdos dalį. Smarkiai lijo. Lietus sunaikino kraujo pėdsakus. Policininkai apžiūrėjo teritoriją. Krūmuose rado vyro lavoną nupjauta pėda su aksominiu maišeliu saujoje. Teismo ekspertai nustatė, kad mirties priežastis  organizmo nukraujavimas,  o maišelyje rastos medžiagos ̶  šlifuoto stiklo gabalėliai.