Rašyk
Eilės (72260)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10356)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Svoloč Svoloč

Chemija, visada chemija

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Istorija neišgalvota, todėl veikėjų vardai pateikiami sutrumpinti.

Tradiciškai pasakojimas būna pradedamas gamtos, atmosferos reiškinių ir vietos bei laiko aprašymais. Kaip pavyzdžiui: vėlų sekmadienio vakarą, kai rudenio saulė jau seniai nusileido, o mėnuo dar nespėjo prasibrauti pro staiga iš kažkur atsiradusius debesų tumulus, nuošalioje kaimo sodyboje, stūksančioje šimtamečių liepų paunksmėje ir t. t.

Nenorėdamas nusižengti tradicijai ir pretenduodamas patekti su šiuo kūriniu į literatūros aukso lobyną, privalau taipogi kažką aprašyti. Nesinori aprašinėti beržų, kvepiančių alyvų arba svaigių vasaros naktų, nes šie objektai ganėtinai gausiai jau aprašyti. Todėl renkuosi žolę. Ir ne tik todėl, kad pats ją su malonumu rūkau, yra ir kitų sąsajų. Sakykim, kassavaitinė vejos priežiūra prie namo. Jos kvapas, kai ją nukerpi, pranokstantis rožes ir geriausius kvepalus. Jos pažeidžiamumas ir kartu nemarumas, jos įprotis visur prasiskverbti, net ir per betonines užtvaras, todėl žolę dažnai lyginu su nepaisančiais skrupulų reporteriais bei paparaciais. Taip ir sakau: einu pjauti paparacių. Jos nereikšmingumas ir tuo pačiu neįsivaizdavimas be jos jokio gamtos ir urbanistikos objekto: ar tai būtų parkas, ar kiemelis, ar futbolo aikštė. Ir dar tai, kad praėjusiame gyvenime, turbūt, esu jos  prisivalgęs, juk galėjau būti raguotas galvijas. Kartais, beje, ir dabar dar taip jaučiuosi.

Taigi, menka žolytė, kurios cheminė sudėtis – žalieji baltymai, žalieji riebalai, žalioji ląsteliena ir žalieji pelenai kartu su tirpiais angliavandeniais – be galo paprasta, nelyginti su žmogaus chemine įvairove, visgi yra labai svarbi kultūra neaprėpiamame gamtos peizaže. Kartu tai ir maistas žolėdžiams, ir patiesalas pavargusiam pakeleiviui, ir priemonė nusibraukti žemėtus batus ir dar daug, ko gero, kitų įvairių panaudojimo galimybių susigalvos pats skaitytojas. 

O aš pagarbos duoklę jai, tikiuosi, atidaviau ir kartu  įterpiau į pasakojimą taip reikalingą gamtos dalelę. Daugiau gamtos nebus, nes viskas vyks uždarose patalpose.

*
Studijuodamas chemiją H. suprato, kad normalios merginos jis neturės. Jo bendrakursės visos buvo akiniuotos, storos arba pernelyg liesos, ir visų jų išvaizda tarsi atspindėjo cheminių elementų tipinę kombinaciją: vandenilis, deguonis, geležis, kalcis, šiek tiek fosforo ir jų junginiai su skirtingu kiekiu baltymų, riebalų ir angliavandenių – be jokios potekstės po visu tuo, be paslapties.
Pavydžiai nulydėdavo akimis savo bendraamžius iš filologijos fakulteto, kurie nuolat buvo apsupti dailių būsimųjų nėrių ir ivanauskaičių. Pats gi H. irgi negalėjo puikuotis širvišku stotu, buvo apsitaisęs akiniais ir jam aiškiai stigo riebalų bei geležies.
Ivanauskaitės jo net nepastebėdavo. Bendrabutyje gyveno beveik vienas, nes fizikas, jo kambariokas iš aukštesnio kurso, dažniausiai nakvodavo mieste pas merginą. Arba būdavo išvažiavęs pas tėvus į kitą miestą. Kartais kuris nors jo kolega mandagiai išprašydavo H. iš kambario kelioms valandoms, kai teikdavo konsultacijas pirmakursėms. Tada H. sėdėdavo laiptinėje ant palangės ir kaldavo mintinai kokių nors medžiagų chemines formules, pavyzdžiui kalio cianido.

Tačiau vėliau nuo kalio cianido perėjo prie gyvybę nešančių elementų studijų. Tam jį paskatino: pirma, suvokimas, kad tuščiai švaisto sėklą masturbuodamasis, antra, nugirsta informacija apie dirbtinio apvaisinimo paklausą, ir trečia priežastis, aišku, pinigai. O pinigų reikėjo, nes žūtbūt ruošėsi prarasti nekaltybę. Kaip jau minėta, perspektyva tai atlikti su bendrakursėmis jį baugino, būsimos poetės jo nepastebėdavo, o apsilankymas stoties rajone taipogi nuvylė. Moteris, užkalbinusi jį, greitai išdėstė paslaugų rūšis ir kainas:
– Oralinis 50 litų, čia vietoje, pasimylėjimas bute 120, o su seksualinėm fantazijom – 150.
– Čia vietoje, tai ką jūs turit mintyse? – paklausė H.
– Mašinoje, turi mašiną?
– Ne.
– Tada krūmuose. Juk neisim dėl to į butą.
– O fantazijos, tai čia kaip? – nenustygo chemistas.
– Na, gal tu esi iškrypęs…
– Ne.
– … arba norėsi mane mušti.
H. pasirinko pirmą variantą, nes kitiems paprasčiausiai neturėjo pinigų, ir moteris, gal tinkanti jam į mamas, čia pat krūmuose įgudusiomis rankomis išlaisvino jį iš kelnių ir per kelias minutes užsidirbo padorią vakarienę. Kelnes užsimauti paliko jam pačiam. H. išsižiojęs dar pastovėjo kurį laiką, negalėdamas suprasti, ar tai ir buvo nekaltybės praradimas, ar tik kažkokia gudri apgaulė. Viskas įvyko pernelyg greitai, jis buvo smarkiai susijaudinęs, todėl nespėjo pajusti nei pranašumo dėl to, kad ji klūpėjo prieš jį, nei pasitenkinimo, kai viskas išbėgo jai į burną, nei apskritai kažkokių kitokių emocijų. Tik pastebėjo, jog ji elgėsi korektiškai, neišspjaudama čia pat ant žolės jo dovanos, o perdėdama į servetėlę, kurią paskui įmetė į MacDonaldo šiukšliadėžę.

Galų gale nutarė, kad čia vis tik nebuvo nekaltybės praradimas. H. vis dar jautėsi skaistus ir tik šimtas dvidešimt litų galėtų išvesti jį iš tos būsenos. Apie fantazijas už 150 galvoti nesiruošė. Juk jis ne poetas, kam jam visi tie lyrizmai. Jis mokslininkas ir reikalingas jam tik pats faktas – lytinė sueitis. Taigi, mąstydamas apie gyvybę nešančius elementus ir jų panaudojimo galimybę, H. susidėliojo mintyse veikimo planą, kadangi moksliniai reikalai negali vykti ekspromtu.

Pradžiai reikia sukurti spermos banką. Tam yra visa reikalinga bazė bendrabučio kambarėlyje — vis dar veikiantis  milžiniškas  senas šaldytuvas „Snaigė”, amžinai tuščias, nes fiziko beveik nebūdavo, o jis pats nemėgo gamintis, todėl valgydavo kur papuola.

Paskui tektų ieškotis spermos tiekėjų, patrauklių jaunuolių, nes H. kilo pagrįstų abejonių, kad moterys gali nepageidauti turėti jo vaikų.

Be to,  reiktų kartu ir skelbtis, ir vengti viešumo, nes: pirma, bendrabučio komendantė, pamačiusi plūstančius srautus, iškart užrauks šią veiklą;
antra, sulėks mokesčių inspekcija ir apmokestins nelegalias pajamas, o tai jau būtų smūgis bizniui. Žodžiu, kol kas tai buvo didžiausia mįslė būsimam chemikui.

Bet išeitis, kuri šovė galvon, kaip visada buvo labai paprasta, ir H. tryško džiaugsmu ją apčiuopęs ir tokiu būdu apgavęs mokesčių rinkėjus. Įmetė internete skelbimą:
„Mokau 9–12 klasių vaikinus chemijos. NEMOKAMAI. “
Tada, aišku, pasipylė pasipiktinusių merginų skambučiai, o kodėl jis nemoko mergaičių, akivaizdus lygių lyčių teisių pažeidimas, ką sau galvoja kontrolieriai? Į ką chemistas atatsakydavo:
– Gal jūs pageidaujate pastoti?
Atsakymas sekdavo visada tas pats – numestas ragelis.
Vaikinai skambino ir atsargiai teiravosi, ar jis ne koks iškrypėlis. Atsakydavo:
– O tu gražus?
Kai kurie nemesdavo ragelio ir tęsdavo pašnekesį. Tuos ir ėmė kviestis į bendrabutį, budėtojoms pristatydamas kaip savo pusbrolius ar kitus tolimus giminaičius.

Pirmas mokinys tik įėjęs ėmė žvilgčioti į lovas, bet H. jį apšvietė, kad sekso nebus, tai yra bus, bet ne tai, ką anas galvoja, patogiai įsitaisyk ir užpildyk šitą buteliuką, paskui paaiškinsiu chemiją, o tada dar kartą į buteliuką.
– Tada bent nusisuk, – paprašė vaikinas.
– Labai čia man įdomu… – atrėžė chemistas ir užsikniaubė stalą su užrašais. Į verslo sąsiuvinį įrašė: „Aukštas, rusvų plaukų, gerai sudėtas, akys mėlynos, gimęs mieste, šešiolikos, nerūko, negeria, lanko plaukimą. “
Užrašęs atsisuko į donorą. Tas jau buvo bebaigiąs, užsimerkęs ir garsiai šnopavo.
– Pridėk buteliuką, nes aptaškysi grindis, – laiku perspėjo H.

Pamoka truko valandą, mokinys buvo visai negabus, bet uždavinius šiaip ne taip pavyko išspręsti.
– O dabar dar kartą, – paragino mokytojas.
– Vėl? Bet aš nenoriu… – bandė priešintis vaikinas.
– Neišeisi, kol neatsiskaitysi! – pamojavo raktais šeimininkas.
– Padėtum, ar ką? – pasiūlė mokinys.

Sunkiausia buvo realizuoti susikaupusią spermą, o jos atsirado pilna šaldytuvo lentyna. Ir verslo sąsiuvinys pusiau užsipildė.

*
Paminėdama savo trisdešimtmetį, kaip dažniausiai pasitaikydavo pastaruoju metu, viena, H. suvokė, kad jai reikia kūdikio. Paskutiniai keli metai buvo nesėkmingi, vis dar neturėjo artimo žmogaus. Tik kažkokie atsitiktiniai pasiglamžymai. Viskas, turės vaiką. Vaikas įprasmins jos gyvenimą, užpildys namų ir sielos kerteles. Tik kaip tą pasidaryti be vyro, juk vyro jai niekada nereikėjo.

Kai dar mokėsi devintoje klasėje, įsimylėjo muzikos mokytoją ir galų gale suartėjo su ja. Mokytoja buvo visai jaunutė, tik penkeriais metais vyresnė, studijavo ir pati nenutuokė savo prigimties. Tai ji, H. privertė atidengti iki tol paslėptus polinkius. Pamena, kai vieną vakarą apstulbino tėvus, pareiškusi, kad nakvoti negrįš, nes visą vakarą mokytojos namuose stengsis išmokti atskirti Bacho kantatas nuo Bethoveno preliudų ir, apskritai, ji labai atsilikusi muzikoje ir jai gresia neigiamas balas, todėl mokysis gal net pernakt. Mokytoja, aišku, buvo nustebinta tokiu vėlyvu apsilankymu, bet H. galiausiai ją įveikė ir pasiekė užsibrėžtą tikslą. Rytą mokytoja pasitiko būdama visai kitu žmogumi ir su meile žiūrėjo į šalia gulinčią ištysusią paauglę.

Sėdėdama prie torto H. vėl ir vėl iki smulkmenų atgamino tą pirmą suartėjimą su moterimi. Kai ji paskambino į duris, buvo jau devynios. Keturias valandas ji slampinėjo po kvartalą, kartais užbėgdama atsigerti kavos į popierinių puodelių užeigėles, nepasiryždama atsidurti prieš mokytojos buto duris. Devintą pagaliau paskambino. Skambutis buvo melodingas ir tai grąžino pasitikėjimą savimi. Matė žvelgiant į ją durų akutę ir parodė jai liežuvį. Pokštas pavyko ir durys atsidarė. Ji ištraukė gėles iš už nugaros ir įteikė mokytojai. Ta šūktelėjo iš nuostabos ir čia pat pabučiavo ją į skruostą. Tai pasirodė taip natūralu ir nekalta, kad H. įstūmė mokytoją į butą ir įsisiurbė į lūpas. Iš pradžių juto pasipriešinimą, bet mokinė buvo aukštesnė ir stipresnė, tad netrukus pasipriešinimą keitė atsidavimas ir smalsumas, kas bus toliau. O H., tiek kartų regėjusi panašias scenas internete, kaip prityrusi tvirkintoja vietoje improvizavo vieną siužetą po kito.

Jų meilė truko tik pusmetį. H. buvo per jauna, kad saugotųsi pati ir saugotų mokytoją. Kai viskas išaiškėjo, abi turėjo palikti mokyklą: mokytoją paprasčiausiai išmetė, o H. pati išėjo kitur, toliau nuo patyčių. Mokytoja galiausiai išvažiavo į Londoną, nes rasti darbą čia nebuvo jokių vilčių, visur vilkosi tas nelemtas vaikų tvirkintojos šleifas. Juk negalėjo pasakyti, kad tvirkino ją, o ne ji. Kas patikėtų. Dar susirašinėjo kurį laiką, kvietė atvažiuoti, paskui liovėsi. H. tvirtai apsisprendė likti Lietuvoje.

Valgydama ketvirtą torto gabalėlį ir jausdama kylantį pasibjaurėjimą, H. vaizdavosi neva yra nėščia ir ją pykina. Koks turėtų būti nuostabus jausmas nešioti savyje gyvybę, kuri neakivaizdžiai reaguoja į jos maitinimosi arba gyvenimo būdo klaidas. Vaizdinys buvo toks stiprus, kad ji čia pat susirado internete būdą pastoti. Dirbtinis apvaisinimas.

*
Šešiolikmetis H. vis dar neapsisprendė, su kuo norėtų prarasti nekaltybę – mergina ar vyru. Abu variantai jam atrodė vienodai priimtini ir tai vertė manyti jį esant biseksualiu. Deja, bandymas su chemijos studentu buvo nesėkmingas. Pirmiausia, pats studentas nekėlė simpatijos: mažiukas, liesas, neišvaizdaus veido. Be to, jis visai nekreipė dėmesio į savo mokinį, kai tas masturbavosi, sėdėjo įsikniaubęs į kažkokius užrašus ir sureagavo tik pačioje pabaigoje, kai H. faktiškai jau baiginėjo. Tiesa, antro seanso metu po chemijos pamokos, per kurią jis apsimetė, kad nieko nesupranta, mokinys vis tik privertė savo mokytoją padėti nusismaukyti. Bet teigti, kad anam tai patiko, būtų per drąsu.

Kurių velnių jam ta sperma? Jis ją valgo ar gamina iš jos veido kremą? Įdomu būtų sužinoti. Tam reikės dar kartą pas jį apsilankyti. Jeigu tai verslas, gal ir jis turi gauti savo pelno dalį. Vien pamokos čia per mažai. Juk tai vis tik yra jo sperma, jo turtas. Galėtų pareikalauti pinigų už kiekvieną išsiliejimą, bet jeigu tas vis tiek siūlys pamokas, kas tada? Pamokos jam anaiptol nereikalingos, nes pats kuo puikiausiai išmanė chemiją ir labai ją mėgo, juk ruošėsi studijuoti mediciną, tik dar neapsisprendė kurių galų imsis – ginekologijos ar urologijos – abu vienodai viliojo.
Galėtų šantažuoti, bet tam būtini kompromituojantys videoįrašai. Gaila, kad aną kartą nesumąstė paruošti telefono, kai chemikas tampė jo pimpalą. Visada galima pamėginti dar kartą.

*
Kai surado skelbimą ir pakalbėjo telefonu su jo autoriumi, H. dar nieko neįtarė, nors balsas pasirodė žiauriai pažįstamas. Tik tai, kad reiks vykti į kitą miestą ir bendrabutį, kuriame ji pati gyveno, nuteikė kažkaip pranašiškai. Iš kitos gi pusės nieko čia keisto, juk studentai labai išmanūs ir išradingi, kai reikia užsidirbti šiek tiek skambančių. Ji pati, kai studijavo chemiją, dažnai griebdavosi privačių pamokų, referatų rašymo, netgi vaidindavo spektakliuose, kurie komerciškai apsimokėdavo. Tad gal ir šitas uždarbiaujantis genijus turi sumąstęs būdą, kaip ją apvaisinti, nesugulus su šlykščia plaukuota būtybe. Visada galės pasitraukti, jei matys, kad būdas yra nepriimtinas.

Taip galvojo visą kelią iki atsirandant gerai pažįstamame mieste. Iš autobusų stoties patraukė troleibusu, išlipo viena stotele anksčiau, kad galėtų pereiti kelis šimtus metrų miškeliu. Taip ir atsidūrė bendrabučio pirmame aukšte priešais budinčiąją.
– Pusseserė? – nepatikliai perklausė pusamžė būtybė. H. neprisiminė šitos moters, matyt, kaita, kaip ir visur, darbuotojų didelė. – Paprastai tik pusbroliai pas jį lankosi.
H. jautėsi bjauriai dėl to, kad tas vaisintojas primokė meluoti.
– Aš pakviesiu, palaukit.
Ir nuėjo laiptais į viršų.

*
H. tikrai nesitikėjo to, ką pamatė nusiledęs į vestibiulį. Budinti jam pabrėžtinai reikšmingai ištarė:
– Apačioje laukia pusseserė.
Jis manė, kad atėjo ta mergina ar moteris, kuri neseniai, prieš kelias dienas teiravosi telefonu apie apvaisinimą, radusi skelbimą internete, ir kuriai jis nupasakojo schemą, kaip pas jį patekti. Bet, kad išvys pusseserę H. iš mamos pusės, tikrų tikriausią pusseserę, su kuria nesimatė gal trejus metus, to tai jis tikrai nelaukė. Visų pirma, ką pagalvojo, tai, kad namie kažkas nutiko, jos arba jo namuose. Negali būti, kad su mama kažkas negerai. O gal jos mamai? Bet ko trenktis pas jį į kitą miestą ir kodėl negalėjo paskambinti? Ir tada jis suprato. Matė, kokia ji nustėrusi, ir viskas tapo aišku. Pasakė budinčiai:
– Taip, ji pas mane. Pusseserė.
– Aha, – sutiko budinti.

*
Kambarys atsidavė vyrais. Ji iškart nesuprato, bet buvo tikra — tai vyrų kvapas. Greičiau ne kvapas, o tvaikas. Vyrijos tvaikas: prakaito, neskalbtos patalynės, aštraus gaiviklio, gal dezodoranto,  ir batų tepalo mišinys. Visa tai jokiu būdu nebuvo galima vadinti kvapu, tik tvaiku. H. savo pusbrolio garbei turėjo pripažinti, kad tas tvaikas buvo ganėtinai išsivadėjęs, ko gero, kambarys dažnai vėdinamas, todėl po kelių akimirkų ji jau beveik nejautė to pirmo ją pasitikusio tokio nemalonaus vyriškos lyties ženklo kambaryje. Tik netvarkingos lovos ir jokių gėlių ant palangės dar vis neleido užsimiršti, kad pateko į priešų teritoriją.

Bet jos pusbrolis vargu galėtų vadintis vyru, juk jis toks mažas ir dar labai neišsivystęs. Ačiū Dievui, kitų vyrų kambaryje nebuvo, todėl visa įtampa iškart dingo ir ji perėmė vadovavimą į savo rankas:
– Tai ką, mažvaiki, kuo užsiimi laisvu nuo mokslų metu?
– Iškart pagalvojau, gal kas mirė, bet paskui supratau, ko atsitrenkei, – atšovė H.
– Nepamiršk, aš irgi čia mokiausi, beje, tą patį, ką ir tu, ir gyvenau taip pat šitam barake. Tik budinti buvo kita. Visa kita taip pat, lyg nebūtų prabėgę dešimtmečiai.
– Gerai, o kodėl sumanei apsivaisinti, tavo draugas tau gaili? – H., žinoma, žinojo, kad jokio draugo pusseserė neturi, giminėje sklandė ta bjauri istorija su muzikos mokytoja, bet taip pat jis nežinojo, ar ji žino, kad jis tą žino, todėl norėjo suvaidinti naivų.
– Neapsimesk, gerai, – grubiai nutraukė jo pasirodymą H., – visa šalis žino, todėl išjunk šitą „įjunk durnių“ programą.

Jie vis dar stovėjo, nes H. nepasiūlė sėstis, o H. savo ruožtu nė už ką nebūtų sėdusis ant knibždančių visokiais gyviais vyrų lovų. Beliko viena kėdė, tad ji be ceremonijų ir užėmė jai prideramą vietą. H. gi, sekdamas jos pavyzdžiu, atsidrėbė į vieną iš lovų. H., atrodo, net matė, kaip spiečiai visokių blakių sušoko ant jo drabužių.

– Gal atvežei medaus ar lašinių? Na, žinai kaip būna, kai lankai pusbrolį, – toliau kvailiojo H.
Bet H. nusprendė nepasiduoti provokacijai ir rimtai siekti to, ko čia ir atvyko:
– Klausyk, kur laikai tą šūdą? Ir iš kur gauni? Tikiuosi neketini man suleisti savo snarglių? Nesiruošiu užsiimti kraujomaiša.
– Tai tu rimtai? – atrodė nusivylė H. – Ne, savo neturiu, nekaupiu, nesitikiu, kad kam nors prireiks.
– Čia teisingai pastebėjai. O kieno turi, ar yra jų nuotraukos?
– Deja, pabijojau dar ir fotografuoti, kad nepalaikytų iškrypėliu. Bet užsirašiau į sąsiuvinį kiekvieno duomenis. Daugmaž. Galiu duoti paskaityti.
– O tu galvojai, kad palaikė tave normaliu? Ar sakei, kam tau reikalinga sperma?
– Sakiau, kad užsitepu ant duonos vietoj sviesto. Iš tikro juokauju, niekas ir neklausė.

H. klausiamai apsižvalgė:
– Ir jie tai darė čia, ant šitų lovų?
– Ne, tik ant anos, šioje aš miegu.
– Ir dar tvirtini, kad nesi iškrypėlis. Juk tu žiūrėjai.
– Visai ne, tuo metu aš pildydavau žurnalą.
– Neskiesk, jie čia vaitojo, dejavo, o tu pildei tą šlykštų sąsiuvinį.
– Bet juk reikėjo suvesti informaciją, kad būsimos mamos nors kažką žinotų apie savo vaiko tėvą. Tu juk nori žinoti.

H. dar labiau susitraukė savo kėdėje ir pasišlykštėdama tęsė:
– Kokie tie vyrai vis dėlto iškrypę: masturbuojasi kitam matant, dirginasi dėl to, ir dar visa tai stenografuoja. Manau, kad tu dar jiems ir padėdavai.
– Tik vieną kartą.
– Aha, sakiau, kad tu nesveikas. Nors būti gėjumi su tavo išvaizda tikra nelaimė. Merginą dar vis kokią nors pasigausi, bet vyrą pasiguldyti tau nėra šansų.
– Tu šneki nesąmones, man tai visai nerūpi. Geriau sakyk kokie tavo meilės reikalai? – Dabar H. nusprendė pats pereiti į puolimą.
– Man tereikia vaiko. Ir jokios meilės, supratai?
– Gerai, bus. Išsirinkai?

H. šlykštėdamasi pirštų galais pervertė puslapius ir pasipiktinusi sukliko:
– Bet juk čia vaikai, nei vieno pilnamečio.
– Jie visi pakankamai dideli, aukštesni už mane ir visų tie dalykai didesni nei mano.
– Tai vis tik tu juos apžiūrinėjai ir lyginai.
– Ne, visai ne tai, tiesiog turėjau prižiūrėti, kad kartais užsisvajoję nepamirštų pridėti buteliuką ir nepritaškytų lovų, stalo ir sienų.

Dabar jau H. nejuokais išsigando ir pašoko nuo kėdės. Viską apžvelgusi ir neradusi jokios įtartinos baltos dėmės, vėl prisėdo.
– Bet tu pagalvok, aš gi negaliu daryti vaiko su kitu vaiku.
– Jie ne vaikai, pakankamai suaugę jaunuoliai.
– Kokie jie suaugę, jei elgiasi taip lengvabūdiškai – masturbuojasi prižiūrimi spermos supirkėjo. Kiek tu jiems mokėjai, iš kur gavai pinigų?
– Iš tikrųjų man tai nekainavo, atsidėkodamas mokiau juos chemijos.
– Oho, kaip gudru. Ar ne į mane atsidavei?
– Ir tu supirkinėjai spermą?
– Nesišaipyk. Jie, šitie donorai dar nesuvokia, kas yra atsakomybė, jie dar nepasiruošę tapti tėvais. Be to, kaip atrodys, kai vaiko motina bus dvigubai vyresnė už vaiko tėvą?
– Betgi jie niekada nebus atskleisti. Žinosi tik tu viena.
– Man ir to užteks. Aš visą laiką nepasitikėsiu savo vaiku, nes nežinosiu, kokių keistų savybių jis paveldės iš savo nesubrendusio ir nesusiformavusio tėvo.
– Manau, tai tik nereikalingi skrupulai, arba tu skiedi šitą nesąmonę, kad numuštum kainą.
– O tu galvoji aš tau mokėsiu? Džiaukis tik, kad nepranešiu tėvams.
– Tada tavo tėvai neabejotinai taip pat sužinos, iš kur pasigavai vaiką.
– Gana šantažų. Prie reikalo – kaip tu ketini tai atlikti?
– Atšildysiu spermą, kurią tu pasirinksi, iki kambario temperatūros, o paskui įšvirkšiu švirkštu.
– Kur įšvirkši?
– Tau į skylę.
– Tu visai išprotėjai, tikiesi, kad leisiu tavo susmirdusiom rankom liesti savo vaginą?
– Aš ir neliesiu, būsiu su pirštinėm, bet tu prieš tai turėsi save sujaudinti, kad tavo kiaušinėlis prabustų. Gulkis ant tos lovos.
– Jokiu būdu.
Tuo metu pasigirdo beldimas.
*
Kai budinčioji pasakė H., kad pas jo pusbrolį, be to, dar yra atvažiavusi ir jų bendra giminaitė pusseserė, vaikinas nuoširdžiai apsidžiaugė – gal tai yra proga grupinio sekso būdu jam iškart apsispręsti, ką studijuoti – ginekologiją ar urologiją, priklausomai, kas labiau patiks. Todėl tekinas užlėkė į trečią aukštą.

– Sveiki, giminės, – žvaliai pasisveikino H.
– Kas čia? – pasišlykštėjusi paklausė H. Jai jis pasirodė įdomus ir dailus, bėda tik, kad buvo vyras. Ypač traukė žvilgsnį ant pakaušio styrantis bumbulas. Visa galva trumpai kirpta, o viršugalvyje toks plaukų guzas. Negalėjo atsigrožėti ir vaikino burna – ne per didelė, bet ryškiai per plačiomis lūpomis, kurios atrodė gali bet ką į save susiurbti.
Chemistas gi nustebo jaunuolio plaštaka, kai pasisveikino, tokia ji buvo didelė ir stipri.
– Klausyk, ką tu čia veiki? Kas tau leido taip be niekur nieko įsiveržti? – užsipuolė vaikiną. – Turėjai paskambinti, susitarti dėl susitikimo. Aš dabar užimtas.

Atvykėlis įvertino, kad studentas nėra jau toks bjaurus, kaip pasirodė pirmą kartą, o moteriškė atvirkščiai – nedaug turėjo bendra su moteriška lytimi ir greičiau panėšėjo į ištįsusį baikerį, tik trūko skarelės ant galvos ir grandinės prie odinių kelnių.
– Šalčiau, aš palauksiu, laiko turiu.
– Ką reiškia palauksi?
– Aš prigulsiu, gerai? Naktį neišsimiegojau. – Ir išsidrėbė ant laisvos lovos. – Jūs kalbėkit, aš nesiklausau.

H. priėjo arčiau ir uždėjo koją, apautą karišku batu, ant lovos krašto visai ties jaunuolio klynu.
– Kas jis? – paklausė.
– Pats pirmas iš sąrašo.
– Paskaityk apie jį.
– Nerūko, negeria, labai tinka būti tėvu.
– Ei ei, – bandė protestuoti vaikinas, bet iškart buvo prispaustas kariško bato prie lovos. – Kokiu tėvu? Mes nesitarėm.
– O savo šlykščią spermą palikai čia? – mygo jį baikerė.
– Aš nežinojau, kad tai dėl vaiko, be to, ji visai nėra šlykšti.
– Iš kur žinai, valgei ją?
– Ne, tik truputį palaižiau.
– O siaube, kokie jūs visi iškrypę! Tai kam manei ji reikalinga?
– Galvojau, kad jis ją valgo.
– Aš? Kaip tu drįsti? – pasipiktino chemistas.
– O ko tada smaukei?
– Išeik. Tuoj pat.
– Gerai. Tai pasilinksminti niekas nenori?

Nesulaukęs atsakymo lėtai pakilo nuo lovos ir nenoromis išspūdino pro duris. Dar šmėkštelėjo mintis, kad vėl liko nekaltas ir nepasirinkęs medicininės specializacijos. Tarpduryje burbtelėjo:
– Dar paskambinsiu.

*
O H. iškart apsisprendė:
– Suleisk man jo spermos, – ir, pamačiusi nuostabą pusbrolio veide, pridūrė – ir neklausinėk, aš sumokėsiu.

Žolė dėl sausros visai nuvyto ir nebuvo tinkama net parūkymui.
2015-10-17 21:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-15 13:44
forehater
Šiandien užbaiginėju Parulskio pirmąją išleistą knygą ir man tas epizodas su kekše labai priminė jo paties pabaigoje aprašytą epizodą su kekšėmis. Labai graudu, kai vyras turi mokėt moteriai už seksą. Man, ko gero, net neatsistotų tą akimirką, kai jau reiktų pradėt. Šiaip tą baikerė vietomis per daug priešiška pasirodė. Tokia vietomis nenatūrali, per daug nekenčianti savo pusbrolio, per daug arši jo atžvilgiu. Galbūt reikėjo pateikti daugiau detalių, kodėl, nes dabar toks ne iki galo išplėtotas  tas priešiškumas. Trūksta pagrindo jam. Aišku, galima sakyti, kad ji lezbė, o dauguma lezbių tikrai vyrams kažkokią užslėptą pagiežą laiko velniai žino dėl ko. Teko susidurti. Šiaip tematika tai ohoho. Plaukioji savo vandenyse, S. Keliose vietose garsiai nusikvatojau. Vienoje vietoje radau eilutę, kurią pats kažkur net esu panaudojęs panašiai. Iš esmės linksma idėja. Na, su tuo smaukymu kitiems be jokio emocinio indėlio tai irgi šiek tiek neįtikėtina pasirodė. Aš taip kitam bachūrui patampęs negalėčiau atsiribot visko atmesdamas. Na, gal mokslo vardan, kaip sakoma, ir normalu. Odyn ras ni pyderas. Man patinka, kad tavo rašymas su laiku vis gerėja. Darbe pakėlė nuotaiką. Lengvai skaitosi ir nušlifuota. Nežinau, ar tau taip jau natūraliai gaunasi ar sėdi ir ilgai tvarkai savo tekstus. Kaip ten bebūtų, šis man nuoširdžiai patiko, nros ir turėjo trūkumų, mano akimis. Taip ir toliau, niekše!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-26 18:58
Taksistė su Bakenbardais
fantastika
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-21 13:26
carpet deus
:D

Skaičiau ir galvojau, kaip autoriui šauna tokios mintys? 

Ai, nesvarbu, žiauriai geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-19 19:12
Tams_a
Ko nepadaro rankos, padaro liežuvis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-19 16:21
Aurimaz
Heh, buvo iš ko pasijuokt...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-19 00:37
Kailas Spenseris
Mano motinai patiko apie žolę. Man viskas patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-18 12:08
sesė_mėta
Nu ką galima pasakyt. Apie ką tamsta berašytų vis tiek gerai gaunas. Bet pradžia tai turbūt skaitytojų erzinimui? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-17 22:00
wrawr
5, skaičiau dar rankose.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą