Kai minčių begalybės ąsoty
Per kraštus su ironija liejas
Kad mane pamaitintų besotį
Kad nelikčiau visai išprotėjęs
Mano nerimą plėšo paguoda
Padalindama į dvi ramybes
Iš kurių viena nieko neduoda
O kitos nesu dar išvydęs
Tad belikęs nuo rašalo gintis
Plėšiu x dar kartą per pusę
Išgaruoja atvėsusios trintys
Maratono dalyviai uždusę
Tik tyla man per petį tapšnoja
Savo šypseną klaikią išrietus
Kaip jaučiuosi dabar sužinojau
Išprotėjęs besotis be vietos