Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Naktis. Lietaus lašai krinta ant automobilio stiklų ir teka žemyn susijungdami ir sudarydami mažus upelius. Priekinio stiklo valytuvai visko nenuvalo: jie tiesiog nespėja. Ką tik vėl pradėjau judėti – valandėlę stovėjau kelkraštyje, nes audra buvo pasiekusi kulminaciją. Žaibai trankėsi lyg išprotėję tarsi primindami nakčiai, kad jie yra šeimininkai ir bet kada gali išsklaidyti tamsą. Vėjo šuorai blaškė ir jaukė gausius kritulius sukeldami pragarą žemėje. Tarsi kažkas virš tamsių debesų būtų viręs ir maišęs košę iš vandens, tamsos, vėjo ir žaibų. Atrodė, kad automobilio stiklai neatlaikys ir vėjas bei vanduo tuoj įsiverš į vidų. Stambūs lašai ir vėjo nulaužtos šakos daužėsi į automobilio skardas, vėjas jį stipriai ir piktai siūbavo. Stengiausi išlikti ramus, nors tai buvo neįmanoma. Įsivaizduodavau matąs audros pabaigą, bet ji buvo toliau, nei norėčiau.
Dabar vėtra aprimusi, bet kelkraštyje turėjau praleisti gerą valandą. Sąmyšis už lango nesibaigia ir eismo sąlygos vis dar labai sudėtingos. Niekada ir niekur tokiu oru nevažiuočiau, bet privalau kuo greičiau grįžti namo. Kelio beveik nematau, todėl važiuoju keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Gerai, kad kelią pažįstu kaip savo penkis pirštus. Kitų mašinų beveik nėra, tik retkarčiais sunkiasvorės transporto priemonės pravažiuodamos atsiunčia stiprų vėjo gūsį ir šliūkšteli vandens, tarsi jo man trūktų. Įjungtas avarinis signalas turi visus įspėti, kad vairuoti ypač sunku, lyg ir taip būtų neaišku. Delnai stipriai apglėbę vairą, jį beveik liečiu smakru. Saugos diržas įsitempęs, jis buvo prisegtas net kai stovėjau kelkraštyje. Akys pramerktos plačiau, ausys įtemptos labiau: savisaugos instinktas priverčia maksimaliai susikaupti ir išnaudoti visus turimus kūno resursus. Lėtai ir atsargiai pasuku vairą ir jaučiu, kad prasideda kelias be asfalto. Nuo šio posūkio lieka pusė valandos kelio važiuojant įprastu greičiu. Jis driekiasi per seną tankų mišką. Tikrai nenoriu galvoti, kaip audros košė atrodys tarp medžių. Bijau, nes vėjas nesiruošia nurimti, vandens ant stiklų vėl daugėja. Žibintų šviesa vis sunkiau ir sunkiau braunasi pro lietaus sieną. Šiame miške net skaisčią vasaros dieną saulės spinduliai sunkiai randa kelią pro lapų ir šakų begalybę. Neturiu kito pasirinkimo – privalau nugalėti baimę – mesti ją iš galvos ir kur nors uždaręs užrakinti.
Vėl bandau skambinti telefonu, nors matau, kad ryšio nėra. Vis dar neveikia. Susinervinęs numetu telefoną ir garsiai nusikeikiu. Kai jo labiausiai reikia, jis neveikia. Sulėtinu greitį prieš įvažiuodamas į dar didesnę tamsą. Nesąmoningai praveriu burną ir dar labiau pasilenkiu į priekį. Girdžiu vėjo sukeltą medžių dejavimą ir lingavimą. Atrodo, kad jie judesiais stengiasi įspėti, jog manęs kažkas laukia. Tamsios kaip vidurnaktis viršūnės gąsdina ir blaškosi į įvairias puses; bet kada gali nulūžti ir prispausti mašiną, kurios tokioje tamsoje niekas niekada neras. Neleidžiu sau daugiau galvoti tai vis tiek nieko nepakeis, tik padidins prakaito kiekį ant jau ir taip drėgnų delnų bei pažastų.
Perkūnas trankosi tarsi primindamas, kad už medžių nepasislėpsiu. Niekur šiuo metu nepasislėpsiu; kad jausčiausi bent šiek tiek ramiau ir saugiau, avarinį signalą vis dar laikau įjungtą. Retai išgirstu jo tiksėjimą, nes už lango daug stipresni ir skardesni garsai. Judu lėčiau nei lėtai, įjungti visi automobilio žibintai. Nepaisant pastangų kelio beveik nematau – vingius ir duobes stengiasi priminti smegenys, kurioms trukdo adrenalino perteklius. Akseleratoriaus pedalą spaudžiu stipriau, nes noriu dingti iš piktų ir pavargusių nuo kovos su vėju medžių apsupties. Sekundės tampa minutėmis, minutės – valandomis.
Staiga kaip niekada staigiai ir stipriai imu spausti stabdžio pedalą. Širdis pradeda daužytis stipriau ir greičiau negu audros kulminacijos metu. Permirkusi kelio danga trukdo iš karto sustabdyti mašiną. Vairas pasisuka ir priekiniai automobilio ratai slysteli priversdami įsitempti visus raumenis. Mašina pasisuka šonu ir sustoja. Paskutinius kartus sutrūkčioja ir variklis užgęsta. Nežinia ir abejonės priverčia garsiai sušukti, nes nežinau, ar visi keturi ratai vis dar ant kelio:
– Šūdas!
Iškvepiu sulaikytą įtampą ir atsilošiu, koja vis dar ant stabdžio pedalo. Pradedu dairytis, nes noriu pamatyti, kas privertė stabdyti. Dairausi ir bandau surasti tą pačią netikėtai atsiradusią švieselę, žybčiojusią kelkraštyje. Gali būti, kad man pasirodė, nes per tokią audrą gali pasirodyti net tai, kas nesirodo niekada. Vis dar nieko nematau. Pasuku variklio užvedimo raktelį ir įjungiu atbulinę pavarą. Žiūriu pro galinį stiklą, bet matau tik naktį. Pradedu lėtai važiuoti norėdamas ištiesinti mašiną. Esu priverstas važiuoti keletą kartų pirmyn ir atgal, nes kelias labai siauras. Nevažiuoju prie pat kelkraščio, nes ratai gali nuslysti ant permirkusių miško samanų, kurios ratų tikrai nepaleistų be kovos.
Pagaliau paskutinį kartą įjungiu pirmąją pavarą ir nespėjęs paspausti akseleratoriaus krūpteliu. Šiurpas kartu su išgąsčiu ir nuostaba nubėga nuo galvos iki pėdų. Išgirstu duslų trinktelėjimą į prie pat manęs esantį langą. Lėtai atsisuku ir pamatau moterišką delną, prispaustą prie šlapio stiklo. Bandau įžiūrėti veidą, bet matosi tik siluetas ir ilgi šlapi plaukai. Negaliu patikėti tuo, ką matau. Akys žiūri, bet protas netiki ir ieško logiškų paaiškinimų, kurių kol kas neranda. Tai neįtikėtina, bet nuojauta kužda, jog tai dar didesnio nepamirštamo nuotykio pradžia.
Smalsumo ir baimės verčiamas atidarau duris ir išlipu. Po akimirkos rūbai prisigeria lietaus lašų ir prilimpa prie kūno. Drėgmė sustiprina šaltus vėjo gūsius ir pajaučiu nemalonų drebulį. Prisimerkiu, nes užtenka kelių sekundžių, kad vanduo patektų į akis. Vėjas pučia kaip išprotėjęs viską aplinkui jaukdamas ir grasindamas visiems, ką sutinka pakeliui. Susigūžusios ir drebančios moters jam visiškai negaila. Rodos, jis džiūgauja ją kankindamas. Matydamas, kad pavyksta ją gąsdinti ir priversti drebėti, jis pučia dar labiau. Pastebiu jos rankoje šviečiantį žibintuvėlį. Tai juo ji taip įnirtingai mojavo atiduodama paskutines jėgas. Jo šviesa atsispindi balose ir ant nuogų, sušlapusių, įsitempusių nuo šalčio jos idealios formos šlaunų ir blauzdų. Tik priėjęs arčiau suvokiu, kad moteris be skėčio. Lyg to neužtektų, vilki rūbais, skirtais karštai vasaros dienai. Trumpas sijonas, balti ploni marškinėliai ir ant pečių užmestas plonytis švarkelis. Liūdnos didelės akys ir drebančios lūpos kažką sako. Nieko negirdžiu, nes ausys pilnos vėjo ir vandens. Priėjęs arčiau išgirstu:
– Man šalta, gal galėtum pavežti?
Už jos balsą labiau dreba tik kūnas. Atrodo, kad kojos bet kada gali sukniubti nuo nuovargio ir purvo, kurio ant jų apstu. Ji vos pastovi ant aukštakulnių, padengtų ruda nešvaros spalva. Deja, užvirusiam šią audros košę mūsų tikrai negaila, nes lietus ir žaibai net neketina nurimti.
– Žinoma! – atsakau nedvejodamas. Juk tikrai nėra kito pasirinkimo, kuris būtų panašus į mirties nuos-prendį. Nubėgu ir atidarau priekines automobilio dureles. Ji eina iš paskos lėtai klampodama per balas ir net nesistengdama jų išvengti. Turbūt daugiau sušlapti neįmanoma ir jai jau vis vien. Jai sėdant galvoju, kad aš pirmasis ir vienintelis žmogus, išgirdęs jos prašymą. Vargu ar dar kas nors čia važiavo, priešingu atveju, tikrai būtų sustojęs.
Po akimirkos sėdžiu šalia jos. Iš karto nustatau aukščiausią automobilio salono temperatūrą. Ji vis dar susigūžusi ir drebanti. Bando sušilti apsigaubusi švarkeliu Atrodo, kad jos rankos sustingusios ir jai nepavyktų jų pajudinti net jei stengtųsi iš paskutiniųjų. Sėdi lyg niekas nebūtų pasikeitę ir vis dar stovėtų audros apsuptyje. Nuo plaukų ir rūbų rieda žemyn ir krinta paskutiniai lašai. Uždegu salono šviesą, kad greičiau suvoktų, jog yra saugi ir audrą paliko už lango. Čia daug šilčiau ir jaukiau, nors saugumo jausmo galėtų būti ir daugiau. Tik dabar pamatau aiškius veido bruožus. Švieselė neryški, bet pakankama, kad padarytų aiškesnį prieš tai matytą juodą siluetą. Lietus suskystino makiažą, ištepusį paakius ir skruostus. Juodi lašeliai teka iki idealios formos storų lūpų, kurių putlumas neleidžia atitraukti akių ir hipnotizuoja. Tą akimirką pamirštu apie audrą ir jos sukeliamas emocijas, nors ji toliau daužosi ir trankosi – pagaliau pavyko užrakinti baimę. Lūpų kampučiai užriesti, burna šiek tiek praverta. Ilgi plaukai užkritę ant sukryžiuotų rankų, laikančių švarkelį. Jų galai siekia alkūnes, uždengiančias krūtinę. Atrodo, kad alkūnės pakeltos ir kabo ore. Jos padėtos ant didelių krūtų, kurios ne tik didelės, bet ir stangrios. Susigėstu, nes šalia gailesčio ir rūpesčio atsiranda visiškai į juos nepanašios emocijos. Tiesiog negaliu nematyti to, kas labiausiai matoma.
Mergina sėdi nejudėdama ir nuleidusi galvą, rankoje vis dar laiko įjungtą žibintuvėlį. Pakilusi temperatūra verčia prakaituoti ir kaisti skruostus. Tik ne jos. Turbūt šaltis įsigėrė iki kaulų ir kūno greitai nepaliks. Dabar ne tik rūbai ir plaukai, bet ir sėdynė šlapia. Įjungiu jos šildymą, kuris įjungiamas tik žiemą. Stovime vietoje, bet mano rankos vis tiek ant vairo. Dairausi ir žiūriu tai į ją, tai pro langus, bet visada matau tik ją. Baimė vis dar užrakinta, bet atsiranda kita, sumišusi su rūpesčiu. Dabar bijau dėl jos, nes moteris tikrai sušalusi, o ligoninė ir specialistų pagalba toli.
– Ar tau viskas gerai? – klausiu ir noriu pasiūlyti savo sausą megztinį, bet susilaikau. – Kaip tu mane išgąs-dinai! Kur eini, kur tave pavežti? Už lango tikras pragaras! – galva pilna klausimų ir smalsumo.
Mergina nieko neatsako, tik atmeta savo ilgus plaukus už nugaros ir giliai atsidūsta. Pasimuisto tarsi sugrįždama į savo kūną. Vis dar nuleidusi galvą švelniu bei pavargusiu balsu ištaria:
– Ačiū, kad sustojai. Toliau eiti tikrai nebeturėjau jėgų. Net nežinau, kiek jau nuėjau. Galvojau, kad nu-mirsiu nuo to prakeikto vėjo ir lietaus, – nutilusi apžiūrėjo save ir uždėjusi ranką sau ant kaktos vėl atsiduso. Sukrenkštė ir išleido keletą kitų garsų, būdingų sušalusiems žmonėms. Žvilgterėjo į mane, apsidairė ir vėl nuleido galvą.
– Iš kur eini, kaip atsidūrei miške siaučiant tokiais audrai?
– Ilga istorija... Susipykau su savo draugu, kurį dar visai neseniai vadinau tikrąja savo gyvenimo meile, – pasimatė ašaros, kurios tęsė lietaus pradėtą darbą ir toliau tepė veidą suskystintu makiažu. Balsas drebėjo, bet ji kalbėjo toliau: – atsibodo jo patyčios ir užgauliojimai. Sustabdžiau mašiną ir užtrenkusi duris neatsisukdama nuėjau. Seniai reikėjo taip padaryti. nekreipiau dėmesio į stiprų vėją ir lietų. Ėjau kur akys vedė, tiesiog norėjau dingti nuo jo kuo toliau! Jis manęs daugiau niekada nežemins, tikiuosi jo niekada nepamatyti! – sudejavo ir pradėjo šluostytis greitai riedančias ašaras.
Kaip paprasta ir neįtikėtina! Per audrą miške sutinku įspūdingo grožio ilgaplaukę brunetę, kuri ką tik išsiskyrusią su draugu ir visiškai išsekusią; ir tik aš galiu jai padėti. Žinau, kad niekada gyvenime nieko nebūna be reikalo. Tik nesuprantu, kuo gali būti naudingi prieštaringi jausmai: gailestis, baimė ir žavesys ilgomis kojomis, šlaunų stangrumu, krūtinės išskirtinumu ir lūpų putlumu. Visa tai tiesiog negali nežavėti, negaliu nekreipti dėmesio į daugiausia dėmesio reikalaujančias kūno dalis.
Ji tikrai pasiklydusi ir tikrai nėra kokia nors elgeta. Vilki prabangiais madingais drabužiais, o lietus dar nespėjo nuplauti brangių ir saldžių kvepalų kvapo. Nesuprantu kodėl su savimi nešėsi žibintuvėlį, bet dabar nėra laiko gilintis į tokias smulkmenas.
Paduodu paskutinę sulamdytą vienkartinę nosinaitę, kurią radau savo džinsų kišenėje. Moteris išsipūtė nosį ir apsivalė veidą. Kilnojant rankas švarkelis nukrito apnuogindamas pečius. Pro sušlapusius ir peršviečiamus marškinėlius pasimatė balta nėriniuota liemenėlė. Iš karto nusisuku, tarsi manęs tai visiškai nedomintų. Nereikia žiūrėti tiesiai į ją, kad matyčiau – užteko sekundės, kad atmintis įrašytų vaizdą ir jį rodytų man žiūrint pro langą. Ji ramiai sėdėjo keletą minučių, bet pažiūrėjusi į savo krūtis greitai vėl apsivilko vis dar šlapią švarkelį. Sulėtintais judesiais užsitempė jį atgal ir jis vėl šaltai prigludo prie jos pečių. Net aš pajutau šaltį ir nusipurčiau. Atrodo, kad ji pasimetusi ir nežino ką pasirinkti: paprašyti sausų drabužių ar toliau kentėti ir laukti, kol išdžius savi. Net mašinos langai aprasojo nuo minčių ir prieštaringų emocijų. Pirštu braukau per juos ir piešiu nežinia ką, stengiuosi atrodyti kuo natūraliau ir ramiau, bet man nieko nepavyksta apgauti.
– Tikrai ačiū, kad sustojai, visiškai nesiorientuoju kur esu. Nežinau kur einu ir kur nueisiu. Nieko nebeži-nau... Kur tu važiuoji? – staiga atsisukusi klausia ir bando šypsotis, bet nepavyksta, – mano vardas Viktorija, bet draugai vadina Vika.
– Adomas, malonu susipažinti. Važiuoju namo... Pirmasis miestelis už miško. Tau pasisekė, kad važiavau šiuo keliu – pagrindinė gatvė remontuojama. Šis kelias naudojamas itin retai ir tikrai ne per tokias audras.
Ji vis dar dreba. Šiltas automobilio kondicionieriaus vėjelis nesėkmingai bando pakelti šlapius plaukus.
– Galiu duoti savo megztinį... – pasiūlau ir pagalvoju, jog jai reikėtų nusivilkti marškinėlius ir liemenėlę, kad megztinis liktų sausas. Juk nelips į lauką persirengti. Vėl vienu metu pajaučiu gailestį ir geismą. Pradedu suprasti, kad šių skirtingų jausmų darinys mane persekios ilgai. Akimirką įsivaizduoju ją persirenginėjančią ir vilnonius siūlus priglundant prie sušalusio nuogo kūno. Net nepajaučiu, kaip išteplioju aprasojusį langą nušalusiais pirštų galais.
Tarsi girdėdama mano mintis ji nieko neatsako. Dar kartą apsidairo ir pažiūri į mane.
– Aš galiu nusisukti... – ištariu ir suvokiu, jog dabar apie tai ji tikrai negalvoja, o man nemalonu išsidavus, kad galvoju ne tik apie jos komfortą. Jaučiu, kaip raudonuoja skruostai, kuriuose pradedantis plisti karštis sunkiai valdomas ir nesutramdomas. Raminu save galvodamas, kad dabar naktis ir juoda spalva nugalės raudoną ir man pavyks pasislėpti prieblandoje.
Ji pirmą kartą nusišypso. Aš greitai paimu megztinį ir padedu šalia jos. Leidžiu suprasti, kad tikrai nesitaikstysiu su jos sušalusiu ir pavargusiu kūnu. Nusisuku ir žiūriu pro langą į seniai atsibodusį audros šėliojimą ir savo piešinį ant stiklo. Girdžiu, kaip ant galinės sėdynės nukrinta švarkelis. Akys nesąmoningai ieško atspindžio ant lango, bet mato tik išsiliejusią šviesą. Jaučiu, kad viską daro lėtai ir nedrąsiai – būtų tikrai keista, jei nepažįstamojo mašinoje tamsiame miške elgtųsi kitaip.
– Ačiū! Jis man per didelis, bet nuo drėgnų drabužių man jau negera... – moteris atsidūsta ir šypsena vis dažniau lieka jos lūpose.
Vikos kūno kalba sako, kad su megztiniu ji jaučiasi geriau. Pirmą kartą atsilošia, pasirąžo ir atsidususi susmunka kėdėje. Po vilnoniais siūlais išlaisvintos krūtys atsako į kiekvieną judesį. Atrodo, kad jos guminės, nes virpa nuo menkiausio krustelėjimo. Aiškiai matyti speneliai ir jų stangrumas. Jie tikrai sušalę! Net nenutuokiu, kad vėliau jie vėl bus tokie; ir tikrai ne nuo šalčio. Stengiuosi apie ją negalvoti, bet kažkas tai daro už mane.
Automobilio variklį užvedu tik iš antro karto. Gal dėl to, kad jaudinuosi. Motoras dirba garsiau ir dreba labiau, turbūt spėjo atšalti. Viktorijai nesvarbu – ji užsimerkusi. Tikriausiai mėgaujasi po truputį šylančiu kūnu. Pradedu važiuoti ir trumpam paskęstu mintyse. Reikia greičiau pasiekti namus. Nesvarbu, kad pykstu ant savo draugės ir vėl esu įskaudintas. Ji buvo su kitu, bet dabar nori susitaikyti. Dėl jos nepastovumo kenčiame abu. Turbūt tai jaunatviškas spontaniškumas ir naivumas. Blogiausia, kad viskas kartojasi, o man jau atsibodo jos pasiteisinimai. Grįžęs noriu kuo greičiau su ja susisiekti, nes palikau ją liūdną ir verkiančią. Negaliu pakęsti kito žmogaus liūdesio, visada stengiuosi paguosti ir nuraminti. Ypač dabar, kai tai susiję su manimi ir tik aš galiu padėti. Paskambinti negaliu, nes telefonas vis dar neveikia. Gal pavyks susisiekti namuose.
Judame vėžlio greičiu, bet kelio nelygumai vis tiek purto mašiną. Sunku žiūrėti į du objektus vienu metu. Galva pasukta tiesiai, bet akys žiūri į šoną. Tiesiog negaliu nežiūrėti į jos kūno linijų lingavimą ir liūliavimą. Atrodo, kad speneliai išdurs dvi skylutes arba paliks amžinus įspaudus megztinyje. Jeigu krūtys mokėtų kalbėti, tikrai paprašytų sušildomos ir švelniai paglostomos. Mintys dūzgia kaip bičių avilys, niekaip nepavyksta nusiraminti. Sąžinė, gėda ir geismas važiuoja kartu su mumis.
Netrukus ji pradeda kasytis. Turbūt vilnoniai siūlai dirgina odą. Liečia save retkarčiais tyčia ir netyčia užkliudydama krūtinę. Abu tylime, nes žinome, kad kitų drabužių nėra. Atsidūstu ir trumpam užsimerkiu norėdamas eilinį kartą atsikratyti prieštaringų minčių. Noras ilgiau į ją žiūrėti didėja, kaip didėja ir nerimas, nes jaučiuosi už ją atsakingas. Stipriai papurtau galvą norėdamas atsikratyti minčių apie ją, bet tai nepadeda.
Važiuoti liko nedaug, namai jau visai netoli.
– Kur tave nuvežti? Autobusai ir traukiniai tokiu metu tikrai nevažiuoja.
– Į traukinių arba autobusų stotį...
– Bet miestelis mažas, stotis naktį užrakinama. Nuo vėjo ir lietaus nepasislėpsi. Galiu išnuomoti kambarį viešbutyje.
– Daugiau nieko nesugalvoju. Netoliese pažįstamų neturiu, – tarsi neišgirdusi paskutinio sakinio ir mi-nutę patylėjusi tęsia: – pažįstu tik tave.
Po kelių minučių pašnekesio nepavadinčiau to pažintimi. Turbūt pasakė juokais, nes skambėjo kažkaip kitaip. Tai labai panašu į prašymą. Nemandagu, o gal net įžūlu prašytis priimamai į namus, bet ji juk neturi kito pasirinkimo. Viskas vyksta kaip pagal iš anksto numatytą scenarijų. Keista, bet nuojauta kužda, kad privalau sulaukti pabaigos. Visada galiu rinktis veiksmą, kuris sukurs ateitį. Dabar privalau ja pasirūpinti. Jaučiu, kad taip turi būti, scenarijus skirtas mums abiem, kad ir kaip keistai ir neįtikinamai viskas atrodytų.
Tikrai negaliu palikti jos lietuje. Nėra priežasties, kodėl turėčiau jos nepriimti. Namuose nieko nėra – tėvai išvykę, namų tvarkytoja jau tikrai bus baigusi darbą. Aš nevengiu žmonių, nes nedarau nieko bloga, bet nenoriu nereikalingų klausimų ir priverstinių pasiaiškinimų. Žinoma, jie nebūtini, bet tyla atneštų neaiškumo ir būtų daug blogesnis pasirinkimas.
Ji žiūri pro langą prikandusi apatinę lūpą. Dabar kažką piešia ant lango. Atrodo užsisvajojusi, atsipalaidavusi, o galbūt susigėdusi. Turbūt laukia mano atsakymo į tarp eilučių nuskambėjusį prašymą. Visos moterys kalba su užuominomis, joms tai įgimta ir įprasta. Tai normalu ir savaime suprantama. Jos kitokios, bet turbūt todėl, kad vyrai galėtų suprasti, jog jie ne tokie pat. Priešingu atveju, atsibostų nuobodulys ir monotonija.
Ak, kaip gundančiai ir išskirtinai atrodo jos kūnas, veikiantis mano akių vyzdžius kaip magnetas metalą.
Atrodo, kad kiekviena kūno dalis seksualesnė už kitą, o jų visuma – kerintis ir pribloškiantis moters etalonas. Kukliai ir nedrąsiai sulenktos nuogos kojos su aukštakulniais, suglausti keliai šiek tiek pasukti į mane. Nuogas kūnas su močiutės megztu storu megztiniu ir ilgas moteriškas kaklas su tankiais, ilgais ir vis dar šlapiais plaukais. Veidas nešvarus, bet tai smulkmena, nes žiūrėdamas į jį matau tik storas putlias lūpas. Atrodo, kad niekas negali užgožti kūno seksualumo. Rafinuotos krūtinės apibūdinti neįmanoma, tai tas pats, kas bandyti nupasakoti rožės žiedo kvapą ar spyglių aštrumą. Galima naudoti visus praeities, dabarties ir dar nesukurtus ateities epitetus – to padaryti neįmanoma. Mano fantazijoms nėra ribų, su kiekvienu žvilgsniu į ją jos didėja ir drąsėja.
Toliau vairuoju ir stengiuosi apgauti save ir ją, kad laikausi kelių eismo taisyklių ir visada žiūriu tik į kelią. Skauda vyzdžių raumenis, kurie priversti kovoti su neišsenkančiu stipriu netikru magnetizmu, esančiu tarp mano akių ir dekoltė. Pabodusi kova su savimi nori išsiveržti stipraus garso pavidalu ar pliaukštelėjimu sau per veidą, kuris turėtų atlikti kompiuterio mygtuko „paleisti iš naujo“ funkciją.
– Gal norėtum palaukti audros pabaigos mano namuose? Namas didelis, tikrai užteks vietos, – ištariu ir stebiu ją sulaikęs kvėpavimą. Žinau, kad sutiks.
– Ger... – nespėja ištarti ir pasigirsta šakų traškesys. Nusikeikiu, išsigąstu ir spaudžiu stabdžio pedalą vie-nu metu. Sustojame apsupti lapų ir plonų šakelių, kurios įprastai būna medžių viršūnėse. Nieko nesuprasdamas ir nustebęs greitai atidarau duris ir išlipu. Žinau, kad nuo kelio nuvažiuoti negalėjome, bet nusiraminu tik pajautęs tvirtą pagrindą po kojomis. Lapai kutena veidą ir įkyriai lenda į akis. Automobilio priekis uždengtas šakomis, pro kurias matosi storas medžio kamienas, kurį trumpai, bet dažnai apšviečia žaibų blyksniai. Toliau važiuoti tikrai neįmanoma, nuvirtęs medis užtvėrė visą kelią. Įjungiu atbulinę pavarą ir spaudžiu akseleratorių tiek, kiek spaudžiasi. Noriu išlieti pyktį ir apmaudą, nes nesąmonės už lango įkyrėjo iki gyvo kaulo, noriu saugiai ir greitai pasiekti namus.
– Ačiū už pasiūlymą, bet atrodo, kad mašinoje teks pabūti ilgiau nei norėtume. Ką dabar darysim? – klausia ramiai, lyg nieko nebūtų atsitikę.
Pastatau automobilį kaip įmanoma arčiau kelkraščio ir atsilošiu. Žiūrėdamas į degalų bako matuoklį ištariu:
– Lauksim. Kito pasirinkimo neturim. Degalų užteks, kad nesušaltume. Gal dieną prašviesės ne tik miš-kas, bet ir mintys.
Kaip susitarę atsilošiame ir įsispoksome priešais. Kartais būna, kad pavargęs žiūri į vieną tašką susiliedamas su aplinka ir savimi, tarsi užsihipnotizuoji ir sustabdai laiką. Ši akimirka būtent tokia. Atrodo, kad paskutiniai įvykiai ir mintys susiguli ir susidėlioja padarydami vietos naujiems. Į Viką nežiūriu, bet jaučiu, kad ji jaučiasi panašiai. Laukiame nežinia ko. Reikia laiko susitaikyti su realybe, kad priimtume ją tokią, kokia ji yra.
Pajaučiu jos žvilgsnį ir atsisuku. Nežinau kodėl, bet žiūrime vienas į kitą ilgiau, nei anksčiau. Gal dėl hipnozės, o gal tiesiog neturime kur kitur žiūrėti. Ji iš lėto užsimerkia ir atsidūsta stipriau priglausdama galvą prie sėdynės. Aš pasielgiu taip pat, nes nuovargis stiprus ir merkia akis. Leidžiu vokams užsimerkti ir vėl išgirstu audros garsus, kuriuos jau buvau spėjęs pamiršti.
– Viskas bus gerai, – pagalvoju, o gal tyliai sušnabždu.
Staiga pajaučiu Viktorijos galvą. Ji švelniai ir lėtai atsiremia į mano petį. Turbūt jau spėjo užmigti ir atsipalaidavę kaklo raumenys neišlaiko jos. O galbūt ji taip daro tyčia – patikrinti negaliu. Nenoriu jos prikelti ir sudrumsti ramaus ir tolygaus kvėpavimo. Krūtinė beveik liečia mano ranką. Stengiuosi nejudėti ir nedaryti staigių judesių. Nežinau ar užtektų proto pastangų išlikti ramiam kūnams susilietus dar labiau. Turbūt nesugebėčiau sėdėti ramiai, atsidaręs dureles bėgčiau į tamsą išlaisvinti save. Rėkčiau ir šokinėčiau, kol pasidalyčiau su naktimi nebetelpančiomis manyje emocijomis. Lyg to neužtektų, plaukai paliečia kaklą, užuodžiu jos iškvėptą orą. Vėl prieštaringos mintys skatina ir kartu varžo, prieštaravimai sekina. Ji tikrai miega, nes nevalingai padeda ranką man ant kelio. Jeigu nemiegotų, tai būtų drąsumo arba kvailumo ženklas. Pajaučiu jos moterišką delną, kuris išgąsdina miegą. Stipriai užsimerkiu ir garsiai rėkiu mintyse: neatsimenu, ar kada nors esu rėkęs užčiauptomis lūpomis. Suplūdęs kraujas į galvą verčia apsispręsti: rūpintis ir globoti ją nekreipiant dėmesio į save ar leisti jai suprasti mano prieštaringas mintis. Nenoriu jos gąsdinti, bet jaučiu, kad turiu būti atviras su ja ir savimi. Ji tikrai jaučia, kad esu sutrikęs. Moterys lengviau atspėja vyrų mintis nei vyrai moterų. Kaip norėčiau išsilaisvinti ir galvoti bei daryti tik tai, ko iš tikrųjų noriu. Ją karštai karštai išbučiuočiau, švelniai ir stipriai glamonėčiau, glostyčiau plaukus ir daryčiau viską, kad ji greičiau atgautų jėgas ir susigrąžintų trūkstamą saugumo jausmą. Atiduočiau savo perpildytų emocijų dalį ir abiem būtų daug lengviau.
Tik ji pati žino savo tikruosius norus. Nejaugi tikrai nori praleisti naktį mano namuose? Kodėl? Galiu spėlioti valandų valandas, o pastangos būtų bevaisės. Nuo galvojimo pavargčiau ir apgaučiau save žinąs jos pasirinkimą. Tačiau jis tikriausiai būtų klaidingas. Taip, aš privalau būti atviras, nes tai geriausias pasirinkimas mums abiem. Jei ji nežinos mano tikrųjų norų, aš nesužinosiu jos.
Jaučiu, kad kažkas įkyriai šviečia. Matyti negaliu, nes vokai užmerkti. Šviesos intensyvumas verčia pakelti ranką ir užsidengti akis. Jaučiuosi apsnūdęs ir apsunkęs, burna išdžiūvusi. Po truputį suprantu, kad esu pažadintas iš gilaus miego. Prikėlė stipri pravažiuojančios mašinos žibintų šviesa. Žiūrėdamas į vis dar miegančią Viktoriją ir rąžydamasis džiaugiuosi, jog kelias tapo pravažiuojamas. Užmigau su audros garsais, baimę nugalėjo nuovargis. Miego neišgąsdino net medžio pjovimo garsai.
2015-09-23 22:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-10 12:34
Mantas Sa
Nuostabu sulaukti pirmų komentarų, jaudinuosi juos atradęs, jau nekalbant apie jų skaitymą, ačiū :)

https://www.knygos.lt/lt/elektronines-knygos/tikra-audra/



Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-28 15:07
sesė_mėta
Neblogas. Parašytas gerai, siužetas yra, jausmai perteikti neblogai, tas pagrindinio veikėjo nerimas jaučiamas ir skaitytojui. Tik negaliu pasakyti "puiku, 5".
Tam man trūksta kai kurių dalykų. Visų pirma, norėtųsi dar nušlifuoti tekstą. Tiesiog dėl to, kad kai kurie apibūdinimai, palyginimai, aprašymai nelabai dera vieni su kitais ar apskritai su teksto nuotaika ir laikmečiu. Visko nepasižymėjau, bet pavyzdžiui: "plaukai užkritę ant sukryžiuotų rankų, laikančių švarkelį. Jų galai siekia alkūnes" - ko galai? Rankų? Iš pradžių skaitaint taip ir pasirodė, bet turbūt autorius galvojo apie plaukus.
"Skauda vyzdžių raumenis" - na, nežinau ar tikrai jau gali skaudėti vyzdžių raumenis :). Bet čia tik pavyzdžiai, galima atrasti daugiau.
Taip pat, vietom šlubuoja su logika. Negi ne? Negi į miestelį yra tik vienui vienas kelias, kad užkritus ant jo medžiui reikia stovėti ir nežinia ko laukti? be to, jei jau vairuotojas neišgirdo kaip pjovė tą medį ar neturėjo niekas tuo susirūpinti? Įsivaizduoju situaciją - ant kelio rastas, prie jo mašinoj - du žmonės, nereaguojantys į aplinką... Rastą patraukt nuo kelio kažkas gali, o patikrint ar žmonėm nereikia medicininės pagalbos negali?
Na ir ta Viktorijos išpažintis apie paliktą gyvenimo meilę vos ne pirmu sakiniu, pirmam sutiktam neįtikina
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-28 08:01
Svoloč
Iš tikro labai geras. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-24 18:07
Erla
Vaizdžiai perteikta gamtos stichija. Dviejų žmonių atsitiktinis susitikimas tame gamtos fone žmogiškas ir jausmingas.4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą