Yyy ha ha, ha, ha, ha...

Iš  Radijo karietos  montažų

Atrodytų,
Kad pirmą kartą suprantu,
Kodėl žvaigždė nenukrenta ant žemės.
Kad ir tokia, kokią matau –
Nedidelė ir net  mažesnė, negu ją matau.
O ne! O ne!  Taip tik savy,
Taip  išsižiojęs nesakau,
Kol akys dar po užmerktais vokais,
Kol akys dar va taip,
Kad jas kažkas atmerktų
Į nuostabų pasaulį
Su saule, rytmečiu,
Su jo rasom,
Su  medžiais, su žole
Ir žemele po savo kojom.
Na,  pasakykite,
Kam man už tokį reginį dėkoti?
Lengviau po  užmerktų  akių  vokais  pabūti.
Sustoju  ir tyliu,
Tokio savęs  suprasti  neišmokęs:
Kas  tai,  jeigu  ne žiogas aš?
Betgi  ir šitoks  būdamas  matau:
Antai,  bažnyčios!  Viešpatie, kiek daug!
Ir ši, kuri čia pat,  mano gimtoji....

Ir kyla saulė  iš rytų
Į vakarus  aukščiau,  aukščiau...
Pasidairau: vidurdieny turėtų  būt  aukščiausia
O aš  dar  vis su angelais,
O aš dar vis su Dzievuliu
Bandau  išaušt (įšliaužt) į  Žmogų

O žirgas Ygaga?
A ne todėl  jam taip skaudu
Mane su botagu
Po užmerktų akių vokais žinoti?
Bet,  Viešpatie,
Išaušk ir tu.

–Yyyy - ha,  ha, ha, ha, ha...