susikalbant...nelabai...

Lietimais susikalba medžiai.
O žiedais su žeme.

Tik žmonės kalbėti įpratę...
Vis tauškia…
Negirdi melodijų vėjo, vandens. #

Per vėtras atsimenu klimdavom
pusnynuos minčių su sese.
Kai skaudžiai gruodas paliesdavo rankomis tėvo.
Retai, tačiau tada labiau ne kūną, bet vidų skaudėjo,
nes tai buvo jo netiesa.
Motinos akys žypsėdavo žaltvykslėm.
Apkabindavo švelniai tada.

Ūsais susikalba katės.
O pienu su kačiukais.
Tik žmonės vis zuja nesibaigiančiais ratais.
Išvedžiojimais žaidžia ir plagijatais.
Pigu...
Gal tereikia, tik trupučio tiesos
į serumą realybės, kad ir per klaidą įvelti.

Bangų atšvaitais susikalba jūra ir saulė,
o naktimis žvaigždės pavirtusios paukščių takais
į tavo sapnų spąstus patenka.

Tik žmonės negrabūs
ne į šeimą skuba, o į prasigėrėlių teatrus.
Vaidina tenai ne Otelą ar Hamletą...

Save, tiktai pasiklydusius veidrodžiuos.