Štai ir atėjo tas laikas,
Kai paukštį mažytį jau saujoj laikau.
Giedojai, paukšteli,
Gražiai pagiedojai
Į dvasią, į šviesą, į mano tiesas.
Kaip gera tave dar truputį laikyti,
Jau ašarai žibant aky,
Daugiau už gražiausius žodžius pasakyti,
Kiek visko sutilpo mažytėje TAVO ŠIRDY.
Atrodo, sekundė,
O plaka, o plaka...
It būčiau iškritęs rasa,
Į aukštą pasaulį
Į didelį taką, pasėta žvaigždynais
Ir papuoštą tavo, paukšteli, vardu,
Spurdėki po saują,
Daugiau jos negniaušiu.
Tegu pasilieka ir ji be ribų.