žmogus su 99 problemomis

Šiandien kovoju su savimi. Rytoj kovosiu su tavimi. Poryt prasidės atominiai karai. Rusai, amerikiečiai, japonai, lenkai, žydai ir visi kiti, skirtingas spalvas išpažįstantys, šoks aplink raudoną mygtuką. Degs vėliavos, kol galiausiai virs viena vienintele spalva - pelenų. Šiandien kovoju su kapitalizmu ir pochujizmu. Visuotinis idiotizmas. Kova už būvį. Kova su konsumerizmu. Rezistencija nihilizmui. Mane puola idiotai. Jų neįmanoma nugalėti. Po atominę bombą kiekvienam šios žemės idiotui: ir štai, bombų jau nebeužtenka. Neužtenka ir maisto. Kam jo apskritai reikia, jei anksčiau ar vėliau vis tiek pakratysi kojas, ar ne? Skoniai, daiktai ir daug sekso. Visa tai tik vienas procentas, o visa kita - nė nepajus visuotinio sunaikinimo padarinių. Tam tikra prasme, jie pagaliau atsikvėps ir nebesirūpins dėl to, ko niekad neturėjo ir neturės. Poryt nebeliks valiutos įprasmintojų.

Vakar kovojau su Stalinu ir Hitleriu. Šiandien kovoju su Putinu. Poryt to naujo idioto vardo net nesugebėsiu ištarti - nemoku kiniškai. Kovoje su tinginyste ir skolomis. Su kompleksais ir baimėmis. Nėra nieko bjauresnio už baimę, kuri iš šono atrodo juokinga. Gyvenimas yra viena ilga kova su baime. Vienas didelis mūšio laukas dėl to, kad galėtum bent trumpam nuo jos atsikvėpti. Dėl to, kas ką apie tave pasakys ar pagalvos. Dėl pomirtinio gyvenimo pažadų. Dėl meilės iš išskaičiavimo. Dėl žmonių, kurių nekenti, pripažinimo. Dėl kruvino sporto. Tai verda kraujyje. Galbūt kažkada šiuos ar panašius žodžius kartojo koks nors absoliučiai išprotėjęs karvedys? Dabar juos kartoju aš - liesas, akiniuotas vėpla, dienas leidžiantis prie kompiuterio. Esu šio pasaulio aukščiausias evoliucijos taškas. Su savo „iPhone“ ir „Nike“. Su „Facebook“ ir „Twitter“. Su veganais ir lesbietėmis. Su kavos aparatais ir plastinėmis operacijomis. Su cukrumi ir riebalais... Suknista evoliucijos klaida. Ne, dabar jis jau nebe prie kompiuterio dienas leidžiantis vėpla. Tai buvo vakar. Dabar vėpla tepliojasi veidą purvu. Dabar jo geriausi sąjungininkai - naktis ir G-36 automatas. Dabar šis vėpla stovi šarvuotyje, pasirengęs šokti lauk į metalo audrą. Jis rėks, jog sunaikins viską, kas šventa šioje žemėje. Jis žudys kūdikius, prievartaus moteris, gers kraują ir garsiai kvatos. O kažkada šis akiniuotas vėpla paprasčiausiai stumdė vežimėlius prekybcentryje. Ant jo rėkdavo šefas ir kartais jis svarstydavo apie savižudybę. Tikrų tikriausia bipolinė evoliucijos klaida. Bet tai, ko gero, neišvengiama - užkoduota vėplos ir visų likusių jo gentainių DNR.

Vakar mane viskas tenkino. Vakar buvo visai gerai. Šiandien kovoju su pasauliu. Rytoj jis man dosniai atkeršys. Ir liks tik maža kaulų krūvelė, ant kurios šoks tarakonai, žiurkės ir kiti už mane menkesni padarai. Tai - Ikaro prakeikimas. Mano evoliucijos aukščiausias taškas. Styvas Džobsas nepamatys šio šedevro. Nepamatys Kenedis su Chruščiovu. Nepamatys ir Hitleris. O juk jie kažkada buvo taip arti žmogaus evoliucijos aukščiausio taško. Galbūt šie puikūs ponai atgims tarakonais? Galbūt aš tuo tarpu atgimsiu didingu ereliu naujame pasaulyje be žmonijos? Kova su baime mus sulygina. Padaro iš tikro vienodus toje akimirkoje, kai pradedi galvoti, kuo, po galais, tu, menkysta, atgimsi?

Šiandien kovoju su heroinu. Depresija. Šikniais. Stresu. Vedybiniu gyvenimu. Skolomis. Neįgyvendintų svajonių našta. Noru viską užbaigti. Sąnarių skausmu. Kaimynais. Šefu. Kolegomis. Blogu oru. Rankose vis dar laikau savo G-36 ir į kiekvieną iš jų paleidžiu po nematomą seriją. Bet šis karas toks ilgas ir beprasmis. Toks netikras ir nuobodus. Virš galvos skraido įsivaizduojamos kulkos. Žūsta įsivaizduojami mano likimo draugai, bet man tai - nė motais. Kovoje su laiku. Su grafomanija ir gyvenimo prasmės neradimu. Mano įsivaizduojama valstybė pavargo kovoti. Jos kariai pamažu dezertyruoja ir lieku tik aš. Vienas vienintelis patriotas, kurio vėliavos dega naktyje. Atėjo metas imtis vienintelio tikro sprendimo. Metas sudeginti žmoniją skiriančias spalvas. Ir štai, savo slaptame kapituliacijos bunkeryje akiniuotas vėpla ant storo sąsiuvinio viršelio išdidžiai užrašo: „Žmogus su 99 problemomis šoka paskutinįjį šokį aplink raudonąjį mygtuką“.

Kaukia sirenos.

Vakar buvo visai graži diena. Šiandien ji dar gražesnė, nes dega vėliavos, „McDonald's“ restoranai, grožio salonai, sporto klubai ir prekybcentriai. Jų griuvėsiuose kolonijas pamažu kuria optimistiškai nusiteikę tarakonai, o visa tai iš aukštybių stebi dangų užvaldęs didingas erelis.