apie arbatėlę
apie laiką prie stalo kalbėti draudžiu
man atsibodo visą laiką kartis
atsispiriant
nuo tų pačių kėdžių
kur skrenda tamsiai mėlyni gandrai
medžių viršūnėmis basa po debesim
tu sušalai visa
nors ten visa tu niekad nebuvai
vargšė vasara
mano apylankos mano apleistos
kaimo pirkios, pastatai
kalnieriai marškinių ašaromis
permirko
apie žmones
nebuvo taip, kad ėmė ir apkarto
nes dūmai išsisklaido
ir tada
nelieka vietos pakartot klaidas
o tu man atsakai -
ne pirmas kartas
manęs čia nėra
kitoje upės pusėje dega laužas
lėtai plaikstosi mano pelenai
rudeniniai voratinkliai