00000290000

2015 08 24

…. Pasmerktas tas,
      Kuris išduodantį priima it Mesiją
                            Savo gyvenimui kurti.
                                    Jau vien šis žingsnis parodo 
                                                                        Naivumą…

Tais kartais, kai prieš miegą
akis mano siuva,
Matau daug daugiau,
nei tai kas sudega rytą nubudus.

Po lašą
ankstyvo rudens sau iš venų
suniūniuoju į metų kerėpliškus vingius.

Šėlsta bitės laukinės vidiniame vakuume,
nors gryno oro mažai, tačiau toks tas gyvenimas.

Truputį išplėstas,
truputį proporcijas praradusiom formom,
truputį iš stiklo,
truputį meluotas,
truputį išėstas

ir visgi dar daug nepaliestas.

Bet rėkia ir rėkia
meldais apžėlusios ežero maldos many.
Ir kviečia namo...
Kad dar labiau su kiekvienais metais pradingčiau.

Užsiuvu savo aklumą po senai nusirengusiais medžiais.
Ir lieku toks atviras tavajai dainai,
kuri iš krūtinės alsavimu taikliai ataidi.

Klau
Sau
si,

kaip gimstu.