Rašyk
Eilės (73127)
Fantastika (2190)
Esė (1490)
Proza (10332)
Vaikams (2501)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kūrinys parašytas kartu su Karoliu Pamišėliu.


 

Svetainė, kairėje jos pusėje – virtuvė, dešinėje – durys.

Svetainėje prie stalo stovi Y. ir žiūri į ant jo padėtą kaktusą.

Iš salės į sceną užlipa lagaminu nešinas X., šypsodamasis nužiūri Y., tada ima dairytis ir vaikštinėti po kambarį.

X. Taip, taip... Kažkaip taip ir įsivaizdavau viską. Puiki vietelė pradėti gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą. Viskas kuklu, netgi asketiška. (Įžengia į virtuvę) Ypač štai ši kriauklė. Pažvelgi į ją, į tas geltonas sieneles ir dugną, į tą skylę, panašią į pražiotą kažkokio liūdno žvėries burną, ir supranti: to užtenka. Norėti ko nors daugiau būtų vaikiška ir nebrandu. Gražiai pasakiau, ar ne? (Grįžta į kambarį prie Y.) Tau kada nors ta kriauklė pasirodė panaši į liūdną žvėrį? Taigi... Matai, aš apdovanotas vaizduote. (Šypsosi) Prie meno, kaip sakoma.

Y. Aš tau daug nepasakosiu. Aš net nenoriu su tavimi kalbėti. Niekas nenori kalbėti su žmogumi, kuris įsikrausto čia. Teisingai. Aš ir su savimi nenoriu kalbėti. (Stipriai sugniaužtaranka ištiesia smilių) Kambario pasididžiavimas. Pelijantis kaktusas. Kartais sėdžiu, atleisk, jau prisisėdėjau, antai toje kėdėje prie staliuko, ir laukdavau, valandų valandas laukdavau, kol iš apsitraukusių kaktusų, manding, kokonų, išsiris kas nors. Migrena, šlapi bučiniai arba... (Žiūri į duris) Na, anaiptol, jau nesvarbu, aš jau perlaukiau. Bet jeigu nori išmokti laukimo, galim sėsti ir palaukti, anaiptol, ką jau čia – viso labo imituoti laukimą. Laukti reikia mokėti. Laukimo išmokstama. (Stukteli per X nugarą) Per tiesus stuburas. Valandos agonijos žiūrint į apsitraukusį pelėsiais kaktusą tave sugniuždys. Iš pradžių neteksi žado. Skambinsi artimiesiems, klausinėsi kodėl, jie, aišku, tavęs nesupras. Pabandysi išeiti į miestą, užduoti tą patį klausimą kokiam nors pašaliečiui, bet kaktuso palikti negalėsi. O kas jeigu užaugs? Jei ne kas nors kokone, tai bent kaktusas gali užaugti. O kaktusas visada atrodo skirtingai. Tai nedvejotinatiesa. Kaip ir stuburas. Stuburo slanksteliai. Iškrypsta belaukiant. Tai nedvejotina tiesa. (Staigiai mosteli banguotais tamsiais plaukais it užuolaida, kuri nusileidžia ant minėtojo stalo ir perbraukia visus trupinius. Pirmąkart žiūri veidas į veidą, kampai apie lūpas tarsi švelni aliuzija į norą susivemti) Aš tau daug nepasakosiu. Aš net nenoriu su tavimi kalbėti. Tu apgailėtinas. (Pasiima Senekos „Laiškus Lucilijui“ (viršeliu į X), prisispaudžia prie krūtinės ir atsišlieja į kaktusą.) Tai nedvejotina tiesa.

X. O tu graži. Na, ne tiek, kad išverstum iš kojų, bet tokia nieko sau. Kaip gerai, kad pasikeičiau ir subrendau. Ir kaip gerai, kad sutikau N. (Krizendamas sėdasi ant taburetės ir žiūri į Y.) Būtume susitikę kiek anksčiau, prieš N., viskas būtų kitaip. Galvočiau kaip čia tave apžavėti ir nusitempti į lovą, bet dabar ne, dabar viskas kitaip. Ir žinai, tai labai gera. Jokios įtampos, jokios apkrovos smegenims ir vaizduotei bandant sugalvoti komplimentą. Bent įsivaizduoji, kaip kartais sunku sugalvoti komplimentą? Ypač kai esi toks jautrus kaip aš? Matai, kad laukia ir tikisi, ir pasidaro gaila, ir... (Įsižiūri į duris) Tame kambaryje gyvena N.?

Y. Tiesa, turiu paminėti, kartais čia apsilanko kiti žmonės. Tavo kambario durys nerakinamos ir spynos neturi. Taip yra todėl, kad kartais čia ateina iš anapus. Aš skaitau (vėl pakelia Seneką, vėl patrina knygą į krūtinę) , o štai ateina iš anapus. Kartais iš gatvės. Tokie dažniausiai pilni piktų kėslų, jie tave apiplėš ir išsyk išmokys laukimo. Ne, kvaily. Jūs nežiūrėsit į kaktusą. Slankstelių persodinimo operacija. Tu apgailėtinas. Tai nedvejotina tiesa. Tačiau. (Vėl ilgesingai žiūriį duris) Tačiau kartais čia ateina iš kito kambario. Aš švelniai jį vadinu N. En. E–n. En–en–en–ne–e–n–eenn. (Dainuoja ir glosto savo akių vokus) Kitko, reikia kitko... (Vis dar užsimerkusi karštligiškai ieško savo skurdžioje lentynoje kitos knygos, Seneka visas nuogas ir atsivertęs guli kriauklėje) Knygosapie tą, kurio niekas niekada nematė. (Susiima už raktikaulių, pirštu nubraižo ovalą ten, kur gniaužė knygą, ir visa sėda į kriauklę ant Senekos) Nėra. Ne, tu teisus. Neturiu.

X. Taip, taip... (Prisėlina prie durų) N. – didis žmogus. Kaip jūs sugyvenote? Žinai, jis pakeitė mano gyvenimą. Beveik iškart, vos susipažinome. Nusiunčiau jam kelis eilėraščius, – na, po trečio bokalo paprastai visiems deklamuoju ir siunčiu, – ir jis atsilygindamas išpranašavo man ateitį. Ir tai mane sukrėtė. Jis tau pranašavo ateitį? Man atrodo, jis labai gerai pažįsta žmones. (Grįžta prie Y.) O tu tvirtai apsisprendei išsikraustyti? Na, galėtume juk gyventi kartu. Tik nieko blogo nepagalvok, aš nebe toks, aš jau subrendęs. Šiandien va nusipirkau dvi knygas. Paskaitinėsiu, kai nebūsiu pavargęs. Tu mėgsti skaityti?

Y. (gulėdama ant sofos kaip Seneka kriauklėje). Kartais N. mane bučiuoja. Neklausk, nežinau už ką. Pavydi? Gal už tą kaktusą. Gal todėl, kad laukiu. O gal todėl, kad mano veidas taisyklingas. Turbūt net negali įžiūrėti, šviesa neveikia, jau vakarėja. Na, ir koks skirtumas, dar kiltų pagunda ir sugadintum tai, kas yratarp manęs ir N. Pavydi. Na ir kas, kad niekada nemačiau. Jis ateina naktį. Ir šiąnakt gali ateiti. Iš pradžių mes laukiam kaktuso. (Braškančia nugara prieina arčiau X.) Tada nieko nesakom ir nejudam. O vėliau išeinam ir negrįžtam. Pabūti kartą ir niekada negrįžti. Ir negrįžo. Bet gal šiąnakt grįš. Nori pasibučiuoti? Kol N. nemato. (Pasibučiuoja) Nori palaukti N.? Kol nemato. Reikia laukti taip, kad kitas nematytų. Speigas, pūga, karštis, tvaikas, Vilnius, savana, kažkas atidaro, o gal net atplėšia duris, ir sėdi tu, visas arogantiškas, perpildytas savo kantrumo jausmo, sniege, suprakaitavęs, su dviguba pilietybe, vilnietis–savanietis ir lauki, aišku, kad lauki, bet neaiškiai, neatvirai, sentimentaliu veidu, bet taip rafinuotai, taip galantiškai, kad visada atrodė, jog buvai per daug įdegęs, kad būtum tik lietuvis.

X. (sėsdamasis ant taburetės užsirūko). Pavyzdžiu tau, kad taip ilgai gyvenai šalia N. Jis skleidžia kažkokią ramybę. Štai sėdžiu čia, ir norėtųsi išgerti, bet aš ramus, nes žinau, kokią ateitį jis man išpranašavo. Nori papasakosiu? Perskaitęs mano eilėraščius jis parašė, kad esu lodorius, poeto poza dangstantis faktą, kad esu lodorius. Iš pradžių supykau, net norėjau jam vožti į snukį, – kartais man taip nutinka, kad kam nors užvošiu, o paskui mane patį prilupa, – tai va, jau norėjau vožti, bet jis – internete... (Pameta mintį) Man patinka tavo nagai. Nieko blogo nepagalvok, bet tikrai patinka. Tokie goslūs... Dorai net nežinau, ką tai reiškia, bet jie tikrai goslūs. N. nieko apie tai neminėjo?

Y. (supdama Remarką). Išmaudyk Seneką, kad jau kriauklėje. Senas ištvirkęs senis. (Persirengia, šukuoja savo ilgus plaukus, pasidažo lūpas, vėl atsisuka į X. ir vėl švelni aliuzija į norą susivemti) Kažkuris iš mūsų turėjo būti negražus. Kai N. šiąnakt ateis, jis turės rinktis. Tu turi žinoti, aš myliu N., daugiau nieko neturiu. Esu hedonistė, kuri buvo paversta amoralia mylėtoja. Aišku, tai tavo nauji namai, jau nebe mano, anaiptol, aš jau perlaukiau ir peržiūrėjau visa, į ką galima šiame kambaryje žiūrėti, bet, visgi, aš dar pasiliksiu, palauksiu kartu, tik vieną kartą. Iš pradžių kojas, po to galvą, o tada Lucilijų. (Rimtu veidu) Tai nedvejotina tiesa.

X. (krizena). Įdomiai čia pas jus. (Maudo Seneką, paskui padžiauna ant radiatoriaus) Prisiminiau, ką pradėjau pasakoti... Tai va, N. pasakė, kad esu poetu apsimetantis lodorius, ir kad tai nieko tokio – daug tokių kaip aš, bet bėda ta, kad šio žaidimo laikas ribotas. Kiek tau metų? – paklausė. 27. Va, va, sako N., dar keli metai ir viskas. Tavęs, sako, laukia tik dvi galimybės: arba rausiesi po konteinerius, arba susirasi bobą, – atleisk, tai jo žodžiai, – ir tapsi normaliu suskiu. Tu būsi suskis, ir tavo boba bus suskis, ir tavo vaikai bus suskiai. Tokia šauni suskių šeimynėlė. Nors gal ir ne, apie bobą gal taip ir nesakė. Sakė, kad ji bus visai normali moteriškė, tik kvailoka, nes patikės, kad esu perspektyvus, ir nepastebės, kad aš lodorius. Dar sakė, kad ji mane išlaikys, kol aš maivysiuos ir vaizduosiu poetą, o paskui, kai pradės gimti suskiai, t. y. vaikai, suras man darbą. Ir aš dirbsiu, ir mesiu rašyti, ir viskas bus tarsi gerai, netgi kartą per metus už jos sutaupytus pinigus su visais savo suskiais važiuosim atostogauti į Turkiją. Smagu, ar ne? (Klausosi, kaip nuo Senokos laša vanduo) Kaip manai, jis neprigėrė, kol aš jį...

Y. Kaip manai, jeigu padainuosim, ar N. ateis greičiau? Kaip turbūt girdi, mano balsas švelnumo zenite. Tačiau nežinau, ar jis dera su tavo vešliu tonu. Pabandyk išdainuoti A. A. Aaa–aaa–a–a. Na, štai. Dabar žinosi kaip kviesti Aleksandrą iš antro aukšto. Tiesa, vadink jį Lioška, nuo Aleksandro jį apima konvulsijos; jis, rodos, nekenčia monarchiškai ilgų vardų. Motina pagimdė, nespėjo net vardo ištart, ir mirė. Nuo to laiko čia ir gyvena. Įsivaizduok, – gyventi čia visą gyvenimą. Tai yra tai, ką aš vadinu švelniu užlaikymu. (Abu užtraukia) En–ennnnn–eeeeeen–n–nnnnnnnnnnnn–n. Pasakyk man atvirai – ar tu iš savanos? Tu toks nelietuviškas. Tu turbūt atkeliavai laukti N. Šantažavai jį, kad išspirtų mane tam, jog galėtum laukti. Bet laukimas yra menas. Tu jo neišmanai. Tu apgailėtinas. Galėjai laukti savanoje. Gražus ir išpuistytas savo beveik pretenzingai liguistu veidu. Teisingai, aš tavęs nematau, nebematau, permačiau. Matau, ką noriu. Ko geidžiu. Visada mylėjau išdavikus, ypač tuos, kurie išduoda mane; tai automatiškai priduoda mums vieną bendrą interesą. Tad, kol laukiam – koks tavo veidas?

X. Veidas? Na... (Išsitraukia degtukų dėžutę ir ima degioti degtukus, vos jiems palietus odą – numeta) Nekreipk dėmesio. Tai padeda nuraminti nervus. Aš labai jautrus, rodos, sakiau jau? Bet aš nebaigiau pasakoti... Labiausiai mane sukėtė pranašystės pabaiga. N. pasakė, kad laimingas nebūsiu, atsigausiu tik su laiptinės kaimynais po darbo gerdamas alų ar šiaip ką. Ir kad pasigėręs pasakosiu jiems, kad kadaise buvau labai perspektyvus poetas, beveik genijus, bet paaukojau savo talentą dėl šeimos. Be to, mano sugėrovai bus reto kvailumo tipai, nes protingieji greitai perpras, kad skiedžiu, ir kad iš tikro nieko aš neaukojau, greičiau priešingai... Štai taip. Ir, žinai, man taip savęs pasidarė gaila, kad pravirkau – sakiau juk, kad aš labai jautrus? (Judesiai degiojant degtukus paspartėja) N. žodžiai mane sukrėtė. Jis tikrai tau nieko nepranašavo?

Trise sėdi ant stalo, trečias – kaktusas.

Y. Padaryk špagatą. Padaryk salto. Kodėl mes neturime vardų? Tiek to. Sukis toliau.

X. (uždusęs vėl prisėlina prie durų ir klausosi). Kažin ką jis dabar veikia? Kaip manai? Tu juk geriau jį pažįsti... Didis žmogus. Tik jo dėka nutariau pasikeisti. Subręsti. Manau, jau rytoj eisiu ieškotis darbo. Jei tik pavyks anksti atsikelti ir šiaip bus nuotaika. (Nori uždegti degtuką, bet jie baigėsi; piktai metą tuščią dėžutę į kampą) Klausyk, o gal tu norėtum tapti mano žmona? Tada tau nereikėtų niekur kraustytis... (Eina prie Y.) Pamirškim tą pranašystę, nebūtinai juk viskas turi būti kaip tik šitaip. Aš, aišku, suskis, bet vaikai gal būtų į tave?

Y. Ne taip. Ne taip lauki. Kaip reikia laukti? Manai, kad N. taip ateis? Sėdėk. (Per prievartą laiko už peties) Nereikia judėti. Žiūrėk į kaktusą, tai yra kokoną, žiūrėk ir tiesiog lauk, būk vienas, tai yra, kitąkart be manęs, ir tylėk, lauk tyliai. Pasaulis pats pasisiūlys tau. Jis neturi pasirinkimo, tik pasiduoti tau savo ekstazės viršūnėje. Tai nedvejotina tiesa. Kaip tu lauksi be manęs? Bijau, kad dabar aš niekada negalėsiu išsikraustyti. Dabar aš niekada negalėsiu tavęs palikti, kitaip N. niekada nepasirodys. Apskritai nepasirodys. Nei man, nei tau. Jis žus kaip identiteto impotentas. Didvyriškai.

X. Taip, būtų liūdna, jei išeitum. Ir ta kriauklė... Žiūrėk, kaip gražiai džiūsta Seneka, beveik jau nevarva. O N. kada nors išeina iš savo kambario? Ta pranašystė susirašinėjant mane sukrėtė. Kažkaip baugu pagalvoti, kad tu su savo gosliais nagais išeisi, o aš liksiu su N. už tų durų ir tuo liūdnu žvėrimi kriauklėje. Ir kaktusu.. Bet kaktusas – nieko, visai draugiškas, rodos, net apkabinčiau... Tau čia nebūdavo baugu? Vienas mano draugas – visiškai subrendęs, rimtas žmogus – gyvena su skruzdėm. Na, vasaromis... Jos tada užsiveisia ir vaikšto palange, o jis grįžta iš darbo, atsisėda ir jas stebi. Paskui eina miegoti, išmiegojęs atsikelia, skuba į darbą, paskui grįžta ir vėl stebi tas prakeiktas skruzdėles. Tau tikrai nebuvo čia baugu? Anksčiau juokdavausi iš jo ir tų skruzdėlių, bet dabar, vien pagalvojus apie rytdieną, apima noras nusinešti tą taburetę į virtuvę, atsisėsti ir stebėti juodą to liūdno žvėries burną. Gal turi degtukų?

Y. Ar nori, kad aš pasilikčiau? Pažadu tavęs nebučiuoti naktį. Tuo metu man reikia vienatvės – ne kaip atsiskyrėlei, o kaip numirėlei.

X. (nervingai barbendamas pirštais per stalą). Gaila, kad išeini. Iš tikrųjų. Tikiuosi, nieko blogo apie mane nepagalvojai? Kartais kalbu miglotai, vis per tą vaizduotę... Štai, pavyzdžiui, taip ir nepaaiškinau, kodėl man baugu čia likti ir stebėti kriauklės burną. N. ten ramu už durų, jis užsiima savo reikalais, gyvena savo gyvenimą, o tu čia sėdi, žiūri, žiūri – ir jeigu kas nors iš ten išlįs? Supranti? Kam apie tai papasakosiu? Arba dar blogiau: žiūrėsiu, žiūrėsiu – ir niekas iš ten neišlįs? Kas tada? Supranti? Čia tik metafora, bet supranti mintį? Gal turi degtukų?

Y. Manau, kad mes destruktyvūs. Niekas nelaukia vieno dviese. O net jei ir sulauktų, vadinasi, turėtume išsiskirti. N. ateis, pasveikins tave su įsikraustymu, pabučiuos mane už kantrybę ir išsikraustymą, ir tuomet viskas, au revoir. Galbūt tai mano gyvenimo pabaiga. Aš visą gyvenimą laukiau jo pabaigos; gyvenau tam, kad atsispirti jį baigti. Tiesa, niekada ir neturėjau šių namų. Po truputį, žiūrėk, ir iš tikrųjų susinaikinsiu. Kaip laukiu, kaip laukiu, nekantrauju; gal nori nusižudyti kartu? Vienaip ar kitaip, dvigubai laimėtume: N. turėtų ateiti ir išvežti mūsų kūnus į morgą ir N. ateitų.

X. Gerai, aš pagalvosiu. Žinai, aš dažnai galvoju. Gal atrodau paviršutiniškas, bet aš galvoju. O rytoj gal neisiu ieškotis darbo, geriau užsuksiu pas tą draugą, paklausiu, kaip laikosi jo skruzdės. O gal iš savo kambario išeis N. ir mes kartu ką nors nuveiksim. Juk jūs leisdavote kartu laiką? Vienam bute juk gyvenot... Taip, iki pasimatymo. Tavo nagai tikrai labai goslūs. Jei persigalvosi dėl vedybų – užsuk. Gal dar nebūsiu pradėjęs dirbti ir būsiu namie... O ir N. turbūt neprieštaraus.

Y. Juoda. Gilu. Klampu. Medžiai specialiai perdėm pretenzingai meta savo šešėlius, uždengdami ir taip vos lauko šviesą atspindintį langą. Kažkas fone kužda. Kalba su savimi. Anapus svetainės durų. O gal ir ne. Gal autobusų stotelėje. Bet šneka kaip iš kambario. Laukimo kambario. Belaukiant. Galėtų laukti manęs. Ir būtų tikras stebuklas, – štai, aš atėjau, gyvenimas lėmė taip, kad aš būtent šiuo metu, šią valandą, šią minutę, šią dieną nusprendžiau eiti, ir atėjau, niekas manęs neužmušė, niekas manęs nenuviliojo, niekas nepaėmė už rankos ir neištempė į saugesnį kampą, niekas nieko man nedarė, nes visi susimokė, visi suprato, taip – manęs laukė, ir aš privalėjau kažkur būti. Būti kažkieno laukimu. Arba būti kažkuo kažkam belaukiant. Ir tai irgi suteikia egzistencijos, net jei tas kažkas yra niekas, net jei jis laikinas, netikras, dingstantis po akimirkos. Tamsoje beveik nieko nesimato. Girdžiu tik kuždėjimą. Gal tavo kvėpavimą. Tai tu. Sėdi prie stalo išmokytas mano laukimo ir žiūri į mano kaktusą. Kurioje tu jau stadijoje?

X. (sėdasi ant taburetės, susigūžia ir užsidengia galvą rankomis) Gal turi degtukų? Gal turi? Nors vieną? Kaip manai, Seneka jau degtų? O kaktusas? O durys? Tu?
Y. (paimdama į ranką X. atsineštą lagaminą ir išeidama) Aš myliu išdavikus.

 

Y. išeina.

X. prisėlina prie durų, pasiklauso, atsidūsta, tada nusineša taburetę prie kriauklės, atsisėda, pasiremia rankomis galvą ir žiūri į pražiotą liūdno žvėries burną.

Liūdnas žvėris šypsosi.

2015-08-20 23:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-01 23:47
ieva3003
Gerai parašyta. Man paliko slogų įspūdį, kokį gali palikti laukimas ir kaktusas. Mėgavausi kintamųjų matematine prasme.
Kaip atsitiktinę skaitytoją kiek erzina nuojauta, kad šiame kūrinyje kontekstas taip pat įdomus, o konteksto nežinau. Pavyzdžiui, kaip du autoriai sugalvojo rašyti šį darbą?
Beje, kaip dviejų autorių darbas, kūrinukas pasirodė labai vientisas, belieka tik žavėtis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-31 19:09
bibliotekininkė
Penki, įtraukia ir jau nebepaleidžia iki pat pat taško..
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-27 09:28
forehater
Sakyčiau, dviejų neurotikų pasikalbėjimas. Mums nuolat reikia kažkokių tai autoritetų ir nuolat į juos žvalgomės pritarimo ar pagalbos, bet tai labai liūdnas dalykas, kai pagalvoji. Autoritetai kartais nuvilia ir žaidžia mūsų jausmais. N, deja, taip ir nepasirodė. Gal dar pasirodys? Nežinau. Na, koks tai buvo eksperimentas, būtų buvę smagiau žinot šiek tiek daugiau detalių negu kelios poetinės Karolio užuominos, nes dabar nežinau, ar teisingai supratau autorių užmačias... Pradžia, kaip ir visus, užkabino labiau nei pabaiga. Gal dėl to, kad tikėjausi kažko kitko. Galbūt rašėt dialogą atskirai, o po to tiesiog nusprendėt padaryt mashup'ą? Pažiūrėt, kas gausis? Tipo, pasirinkot temą, vietą, aplinkybes ir tada sukūrėt jų monologus, po to padarėt iš jų dialogą? Nežinau. Man tai atrodo gera idėja, bet gal ir ne. Dar neapsisprendžiau. O kūrinys kai kur tikrai patiko. Ypač ta vieta apie suskius. Ji man nuoširdi, nes ir aš kartais taip pagalvoju.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-26 21:18
wrawr
telefonas nukando pusę sakinio, taip dar gražiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-26 21:17
wrawr
man patinka eksperimentiniai tekstai. šis fainas, ir ne itin apsunkinantis. veikėjai tokie hmm, kondensuoti stereotipai dviejų panašių priešingybių. aha, negražiai pasakiau. mane kaip tik Y labiau sužavėjo, nes X ne per daugiausiai nutolo nuo berniuko, duše 35is kartus plaunančio galvą. ir vėl negražiai pasakiau. kažkaip negražiai komentuoju. bet gal tai rodo, kad siekinys išpildytas? bet kuriuo atveju, man patiko, kažkiek priminė sartrą, nu bet maždaug, jei sartras būtų suspaustas ir prikištas prie padidinamo stiklo.

Y. Manau, kad mes destruktyvūs. Niekas nelaukia vieno dviese. O net jei ir sulauktų, vadinasi, turėtume išsiskirti. N. ateis, pasveikins tave su įsikraustymu, pabučiuos mane už kantrybę ir išsikraustymą, ir tuomet viskas, au revoir. Galbūt tai mano gyvenimo pabaiga. Aš visą gyvenimą laukiau jo pabaigos; gyvenau tam, kad atsispirti jį baigti. Tiesa, niekada ir neturėjau šių namų. Po truputį, žiūrėk, ir iš tikrųjų susinaikinsiu. Kaip laukiu, kaip laukiu, nekantrauju; gal nori nusižudyti kartu? Vienaip ar kitaip, dvigubai laimėtume: N. turėtų ateiti ir išvežti mūsų kūnus į morgą ir N. ateitų. 

labiausiai patiko ši vieta, gal dėl subtilaus O įpynimo, gal lengvu pussraučiu, pristabdytu Y asmenybės. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-25 21:05
Marquise
Perskaičius pirmąjį Karolio komentarą, kurio kaip ir nereiktų vertinti, nes tai juk nėra teksto dalis, patenki tokion situacijon, kaip ir Lietuvos talentų komisija, kai į sceną išeina nuostabių vaikučių grupelė ir pašoka primityvų klumpakojį, ar Lietuvos chorų komisija, kuri turi sukritikuoti benamių choro dainą, galų gale kaip „esu toks, kaip ir atrodau“ Kostas Smoriginas, žiūrėdamas kaip iš savo galiūno kūno mėgina baleriną išspausti Blekaitis.
Tai vadinasi emociniu šantažu ir nepaisant to, kad paaiškinimas šioje situacijoje tikrai reikalingas, vis tiek jaučiuosi šiek tiek remiama į kampą nematyti trūkumų.

Gerai, lyriniai nukrypimai baigėsi – einu prie teksto.

Taigi skaitau ir galvoju, kaip malonu neaptikti nei lūkestingų vaikučių akyčių, nei sugniuždytų benamių, nei nepaslankaus Blekaičio. Tekstas gaivus – žinau, kad keistas apibūdinimas, tačiau kito nerandu. Savo forma, tema, kalbėjimo maniera (čia labai pagelbėjo jungtinė autorystė, nes dabar kūrinys nei Karoliškas, nei Kailiškas).
Žinau, kad tai greičiausiai atsitiktinumas, bet man patiko aptikti, kad veikėjas „X“ turi panašumo su savo „vardu“ – palyginus su pašnekove jis tvirčiau stovi ant kojų (dviejų atramų), jo istorija nuoseklesnė, idėja aiškesnė, pats personažas lengviau apčiuopiamas ir išbaigtas. Veikėja „Y“ – teturi vieną koją ir yra visomis prasmėmis kažkur pakibusi. Visų pirma kiek rėžia ausį jos primestinis moteriškumas. Ji nėra moteris. Galbūt tai yra niekatroji giminė, tačiau lytiškumo joje nėra, todėl kai kurie momentai atrodo abejotini. Sunku nuspėti, iš kokių paskatų atsirado jos blaškymasis ir šokinėjimas tarp minčių, ant perlenkimo ribos balansuojantis dramatizmas, tačiau jis neatrodo tikslingai sukurtas. Labiau panašu į tai, kad autorius nevaldo teksto.
Taigi personažai gražiai balansuoja tarpusavyje: vieno beprotybę atsveria kito realistiškumas (sąlyginai kalbant). Taip, abu jie yra pakankamai dramatiški ir idėjiški, bet graži atskirtis pakankamai ryški, gražiai žongliruoja ateities laukimo tema.
Ko norėtųsi? Švelnaus pašlifavimo – tarp veikėjų esantys minčių šuoliai retkarčiais per daug aštrūs. Norėtųsi kai kuriuos kampus nugludinti. Ir šiek tiek sukonspektuoti Y monologus: geri ir taiklūs sakiniai retkarčiais paskęsta žodžių gausoje. Geriau juos šiek tiek patrumpinti, atsisakyti perteklinių vaizdinių ir įvaizdžių, kad būtų lengviau išlaikyti skaitytojo dėmesį.

Šiek tiek tikiuosi, kad iš tiesų tai nėra pradžia, kaip užsiminė Karolis. Mat nesu įsitikinusi, ar dabar likęs pikantiškas skonis neapkarstų, jei būtų jo daugiau.

Iš tiesų net labai neblogai: prieš rašydama komentarą perskaičiau antrąkart ir jausmas galbūt net geresnis nei pirmąkart. Gražūs archeologiniai sluoksniai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-23 14:40
Svoloč
Lygtis  (su Karoliu Pamišėliu) man skambėjo gražiau, bet ką gi. Tekstas, tikiuosi, išliko tas pats, neturiu potraukio tikrinti. Ne todėl, kad man nepatiktų, ne, tekstas geras, kaip visada. Man nepatinka, kad su Karoliu, tai dvelkia, atsiduoda kažkokiais mainais, iškeitimais, persimetimais ar persikėlimais į kitą stovyklą, kitą rajoną, kitą gaują. Kita vertus, tokių viražų amplitudė gana siaura - svoločiai, pamišėliai, tarakonai - žodžiu, vieni degradai. Kas bus kitas?
Atmetus emocijas ir asmeniškumus, o juos atmesti visgi vargu ar pavyks, komentaras galėtų būti net ir labai teigiamas, ypač tai, kad abu autoriai lygiaverčiai ir lyg susilieję į vienas kitą  (apie tai rašyti man ypač sunku, vaizduotė piešia spaudimą sukeliančius vaizdus), kad nežinodamas galėtum teigti, jog parašyta vieno autoriaus  (o kad taip ir būtų!).
Deja, dabar pamilti šio kūrinio negaliu, nors jis ir kažkuria nedidele procentų dalimi gali prilygti Beketui. O Beketą aš oi kaip mėgstu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-21 13:33
carpet deus
Hmm, parašyta iš tiesų gerai. Nesunku pasakyti, jog Y yra autorius (ar bent didelę dalį savęs idėjęs į Y). Kaip ir Pelui, jau ties viduriu pasijunta kad tai neišsirutulios į nieką, tai tas kiek nuvilia, nors kažkokia intriga lieka, kas leidžia tekstą užbaigti.

Y tokia paslaptinga (nors neapleidžia jausmas kad ir tuščia, kaip tas nesiritantis kokonas, tarsi apribota to kambario). X personažas nelabai, tipiškas neurotiškas suskis. Bet gal čia kabliukas?

Na, visgi įdomu į ką visa tai išsirutulios.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-21 11:06
Pelas
Patinka tokie dialogai, tačiau ties viduriu pajutau, kad tai ir liks lygtimi be atsakymų (taip ir buvo). Gal jie bus vėliau, nors gal tik saviems...
Laukimo menas - nustoti žinoti, kad lauki.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-21 02:11
Nie cas
Y. Juoda. Gilu. Klampu. Medžiai specialiai perdėm pretenzingai meta savo šešėlius, uždengdami ir taip vos lauko šviesą atspindintį langą.....Tai tu..... Aš myliu išdavikus. 

Y. išeina. 

Liūdnas žvėris šypsosi.-  formulė su vienu nežinomuoju 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-21 00:05
Karolis Pamišėlis
šis tekstas - eksperimentas, reikšmingas turbūt labiau autoriams, nei ateinančioms kartoms, tad labai nekibkit. tai tik įvadas, skirtas suklaidinti mažatikius. kiekvienas autorius atstovavo savo personažą ir rašė tamsoje. įjungus šviesą ir atmetus kai kuriuos niuansus, dedu mums pliusą ir einu džiovinti batuto.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą