Po vidurnakčio

dvidešimt minučių po vidurnakčio
tavo gūžtoje nebėra lietaus šauklių
tik liūtys sugulusios ilsisi
tamsoje jų nesimato
todėl ir slepiasi

naktis pilna traukinių
jie veža laiškus iš mūšio lauko
kuriuose kareiviai prisipažįsta
bijantys mirti
nepažinę savo pirmagimio
nepabučiavę moters
gal dviejų

jų dundėjimas pažadina paukštį
sapnuojantį blizgantį
vakarykštės dienos trupinį
ir pasislėpusią liūtį
dvidešimt minučių po vidurnakčio