Laiškai Zofijai VII

Miela Zofija.

Pas mus išvien lyja, todėl ligoninės vadovybė nusprendė trumpam nuvežti mus, kur yra šilta. Aišku, ne visus. Atrinko tuos, kurie ramiausi, neagresyvūs ir dar gali patys paeiti. Įsivaizduok, aš patekau į šį sąrašą. Stebuklas. Juk šiaip mane kasdien riša prie gulto kaip labai pavojingą, o šį kartą parodė pasitikėjimą manimi, o gal tiesiog galvojo, kad pakeliui kur nors manimi atsikratys. Pavyzdžiui, pasimesiu oro uoste, arba per klaidą pateksiu į bagažo skyrių, o tada kartu su lagaminais iškrisu pakeliui. Girdėjau, kad kažkam taip atsitiko. Bet su manim to nenutiko, gali būti rami.
Apturėjau didelį malonumą pirmą kartą skristi lėktuvu. Ten mane visgi pririšo prie kėdės. Vienu metu buvome taip aukštai, kad net nemačiau apačioje žemės, tik debesys plūduriavo po manimi kaip ankstyvas rūkas virš laukų spalio mėnesį. Bet paskui viskas išsisklaidė. Mačiau iš viršaus tokius juokingai mažus objektus, mašinėles, namus, miškus, net jūrą, kad pasijutau lyg būčiau viešpats.
Bet mėgautis ilgai neteko, nes mūsų lėktuvą užgrobė vienas pilotas, kuris nusprendė nusižudyti. Jis taip ir pasakė per garsiakalbį, dabar mirsim visi, cha cha cha. Mes ėmėm vienas per kitą jo klausinėti, kas, maždaug, nutiko, kuo galime padėti, gal tau su galva negerai? Mūsų, kuriem su galva negerai, buvo dešimt ir mes visi mielai jį būtume pakonsultavę, juk mes nesižudom tik todėl, kad mums kažkas negerai su galva. Bet, regis, jis mūsų negirdėjo, dar ir tai, kad ir kiti išvien šaukė, tie, kuriem su galva buvo viskas gerai, todėl buvo baisus triukšmas, ką ten išgirsi. Tarp kitko, keista, kad tie, kurie sveiki ir su galva jiem viskas gerai, niekuo nesiskyrė nuo mūsų, kuriem su galva aiškiai nelabai.
Kaip bebūtų, tas pilotas vis gąsdino mus, girdi, ieško stataus kalno, į kurį galėtų mus ištaškyti, šitas, matai, per lėkštas, paieškosiu kito, anas visas slidininkais nusėtas, gaila žus nekalti žmonės, dar iki kito jam neužteks degalų, tad galiausiai ryžosi nuleisti mus į vandenį. Priskrido jis jūrą, paskelbė mums – Viduržemio, amen, jūs neišgyvensit, arba nuskęsit, arba rykliai jus sudraskys, o aš, suprask tas vargšas pilotas, šoku štai čia, kad nukrisčiau dar ant žemės, ant kokio namo stogo, blogiausiu atveju ant asfalto, kad kuo mažiau nuostolių žmonėms ir nepatogumų padaryti, sudie. Ir ryšys nutrūko, jis, matyt, išlėkė. Aš dar norėjau paklausti, kokia priežastis tokio poelgio, bet atsakymą į šį klausimą jis nusinešė su savimi. Telaimina jį Viešpats, sušnabždėjau.
O mes su visu griausmu trenkėmės į tą Viduržemio jūrą. Pasakysiu, vanduo tai labai šiltas, ne taip, kaip Baltijoj. Lėktuvas, kaip nebūtų keista, nepaniro iškart su visam į dugną, dar kuriam laikui išniro virš vandens, mes spėjome beveik visi išlipti per visas duris, avarinius išėjimus ir langus, ir tik tada jis nugrimzdo palengva kaip Titanikas. Bagažo, žinoma, nespėjome pasiimti.
Kitą dieną mus išgelbėjo kontrabandininkai, kurie keltu perkėlinėjo juodaodžius į Europą, aišku, užsiprašė didelių pinigų, už mus sumokėjo kažkoks mūsų šalie ministras, labai norėjo jis išsigelbėti, o čia dar lėktuve beveik vien lietuviai, tai jis nusprendė, kad jam gera reklama ateinančiams rinkimams, girdi, nesavanaudiškai apmokėjo visiems gyvybės polisą.
Afrikiečius kontrabandininkai, aišku, sumėtė į jūrą, nors anie protestavo, mes sumokėjom, grąžinkit mums pinigus, bet niekas jų neklausė, o netrukus ir atplaukė nemaža armija ryklių ir visus pėdsakus sunaikino.
Mes išlipome Maltoje ir esame linksmi ir laimingi.

Tavo Makalojus