Metamorfozės

Pagavom žvalgą savo stovykloj -
poetę gražią.
Daug nekankinom, pati pasakė,
kad haiku rašo.
Davėm karūną, titulą, aukso -
kad gražiai elgtųs
Beveik nenuvylė - netgi į mūšį
stojo iš karto.

Prieš mus? Nebūkit juokingi.
Taip apžavėta
kardu ketino visiems mūsų priešams
perverti pėdas.
Jos broliai poetai toli pasilikę
galbūt ir malonūs
Betgi c'mon - štai ką padaro
Stokholmo sindromas...

“Eilių pavasary“ dar kartą verkti,
ar mirti iš juoko?
Laukti eilėj prie mikrofono,
ar priešą nudobti?
Rašyti dar vieną haiku,
ar visą epą?..
Mes jau žinojom, kad ji sugrįš
ir kitą Liepą.