Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Turbūt dažniausia reakcija į kokį nors neišvengiamą ir sukrečiantį įvykį būna neigimas. Racionalus ir intensyvus nenuginčijamo kaip gravitacija ar saulės šviesa fakto ignoravimas. Tai paprastai būna trumpalaikis sprendimas ilgalaikei problemai. Žmonija buvo pastatyta ant trumpalaikių sprendimų. Ir štai iš nuovargio ar nevilties pradedu savęs klausti: iš kur manyje atsirado tiek daug neapykantos pasauliui? Kiekvienam suknistam žemės gyventojui, kiekvienam gyvūnui ir augalui? Kiekvienam akmeniui ir vandens lašui? Kiekvienai sušiktai molekulei ir mikrokosmosui joje...

Mano tėvui buvo 52 metai. Iš pradžių nepastebi smulkmenų žmogaus elgesyje. Kai keliesi į darbą, visuomet galvoji tik apie save, tik tavo vėlavimas į darbą yra svarbiausia ryto tema. Leki kaip viesulas. Neišgirsti ir nepastebi visatos. To beribio smulkmenų aplink save vandenyno. Kiekvienas rytas vis kitoks net jei to ir nepastebi. Tądien eilinį kartą pramiegojau žadintuvą. Vilkausi susiglamžiusius marškinius, kai tėvas įėjo į sujauktą kambarį ir tepasakė „Labas rytas“. Tuo metu nieko nemačiau, nes kaip tik per galvą vilkausi marškinius. Užsivilkęs ėmiau raustis po spintą ieškodamas kojinių. Anas vis dar stovėjo tarpduryje. Mano tėvui tai nebūdinga. Paprastai susiruošia anksčiau už mane. Tai aš, kuris pastoviai išlydėdavo savo tėvą į darbą. Iš pradžių nieko neįtariau. Juk visi laikas nuo laiko pavėluoja, bet tądien vėlavimui nebuvo jokio pagrindo. Jo žadintuvas suskambėjo gerokai prieš septynias. Į darbą reikėjo tik devintą valandą: pirmadienio karo sociologijos paskaita - tikrų tikriausias gailestis po savaitgalio „nusikamavusiems“ studentams. Praeitą semestrą jie turėdavo pasirodyti lygiai aštuntą valandą politinėje teorijoje, atrodyti žvalūs ir susikaupę darbui. Alvydas, mano tėvo, kolega buvo griežtas ir principingas filosofas. Dauguma jų tokie būna. Studentai į juos žvelgė su tam tikra baime ir pagarba. Bet mano tėvas įrodė, kad pagarbą galima užsitarnauti ir kitais būdais. Karo sociologiją jis pavertė kone įdomiausia kurso tema. Ne kartą net po studijų baigimo studentai jį kviesdavosi kartu išgerti alaus. Toks buvo mano tėvas - žvalus, patrauklus ir mokėdavo įtikti ne tik universiteto vadovybei, bet ir paprastam studentui, neretai besirenkančiam miegą auditorijos gale nei padorų konspektą. Bet tik ne mano tėvui pasakojant apie šimtamečio karo įtaką vakarų pasaulio kariuomenės raidai ar Amerikos pajėgų kovos taktiką Afganistane.

Tą rytą mano tėvas stovėjo tarpduryje bandydamas užsitempti pilkas medžiagines kelnes ant pižamos. Buvo pati pavasario pradžia. Kovo pabaiga - kaip niekad žvarbi. Iš pradžių pagalvojau, kad jam tiesiog šalta šlaunims ir tingi ieškoti labiau aptemptų apatinių kelnių. 

- Ar ne per storai tu čia rengiesi? - pakėliau antakį.
- Ką? - tėvas nieko nesuprato.
- Klausiu, ar tau pižama po kelnėm neatrodys kaip susivyniojęs dešrigalis? - prunkštelėjau žvelgdamas į pro atsegtą užtrauktuką styrantį dryžuotą audinį.
- Ką tu čia šneki? Kokia dar pižama? - jis nuoširdžiai nežinojo, apie ką kalbu.

Linktelėjau, kad pažvelgtų žemyn. Anas dirstelėjo į atsegtas kelnes ir nekaltai nusijuokė:

- Po galais! Pričiupai mane. Matyt, per skubėjimą pamiršau nusivilkti. Dėkui!
- Sensti, tėvai, - nusijuokiau kumštelėdamas jam per petį.
- Pala, sulauksi 52-jų, pamatysi antrą jaunystę, - sukrizeno jis.
- Susirask pagaliau kokią moterį ar ką... Nes ta tavo jaunystė tuoj pasibaigs ir verksi kampe, - braukiau juoko ašarą.
- Ša ša, Kasparą pažadinsi. Jam gi jau atostogos prasidėjo, - lėtai prie lūpų pridėjo pirštą senas Kazanova.

Kasparas, mano mažasis brolis, miegojo kitame kambaryje. Ketvirtokas. Toks nerūpestingas jo gyvenimas. Kartais norėčiau grįžti į tuos laikus, kai pats tik pradėjau mokyklą. Tada norėjau ją kuo greičiau baigti, o dabar norėčiau vėl būti vaikas ir į viską žvelgti žymiai lengviau ir paprasčiau. Kasparui tuo metu buvo vienuolika. Tėvas mėgdavo mus nusivežti į gimtinę - Zarasus, kur vasaros atostogas leisdavom prie ežero, pasitiesę dekius degindavomės ant žolytės ir pliuškendavomės aplinkiniuose ežeruose nuo ryto iki vakaro. Tėvas turėjo savadarbę medinę valtį, kurią prieš daugybę metų pagamino kartu su savo tėvu. Kai Kasparas pirmą kartą įsėdo į valtį ir mes atsiyrėme nuo kranto, jaunėlis ryžtingai ištarė:

- As uzaugęs būsiu kapituonas!

O mes juokėmės, kad Kasparas, septynių jūrų kapitonas, savo valtimi plauks po pasaulį ir garsins Lietuvą savo žygiais. Brolis trypdavo koją ir sakydavo:

- Pamatysit!

Pats visuomet norėjau būti rašytoju, bet niekuomet nemokėjau sudurti galo su galu versdamasis vien tik menu. Mano brolis visuomet buvo linkęs labiau įgyvendinti savo svajones nei aš. Rodos, visą gyvenimą jam to pavydėjau.

Tą rytą išlydėjau tėvą su gerais prisiminimais mintyse. Pasiėmiau į plastikinį indelį kruopščiai supakuotus pietus iš šaldytuvo, kuriuos kartu su tėvu praeitą dieną ruošėm sau ir Kasparui. Tyliai pravėriau Kasparo kambario duris - pavydėdavau jam to ilgo ir neriboto miego, kai pats tepamiegodavau 7 valandas per parą.

- Saldžių sapnų, suski. Koks tu laimingas suskis - tau viskas tik prieš akis... - tyliai tyliai sušnabždėjau sau.

Tas rytas galėjo būti niekuo neypatingas. Jis galėjo būti tik dar vienas įdomesnis rytas, kai kartu su profesoriumi pasijuokdavom iš savo rutinos kuriozų. Tai dažniausiai prasideda 40-ies arba 50-ies ir progresuoja maždaug 10-20 metų, kol iš žmogaus nebelieka nieko, ką galėtum vadinti žmogumi, kurį pažinojai. Pirmieji metai iš pradžių atrodė nepastebimi, tačiau vis dažniau pastebėdavau keistumą tėvo elgesyje. Kartais jis žvelgdavo pro langą ištisą valandą, o kai pagaliau paklausdavau, į ką jis taip įnirtingai spokso, paklausdavo ko nors, apie ką jau būdavom kalbėję prieš kokią savaitę:

- Tai ar jau pasiekei savo mėnesio tikslą?
- Kokį tikslą? Mėnuo ką tik prasidėjo, tėvai...
- Ai, jo... Buvau primiršęs...
- Ar tau viskas gerai? Pastaruoju metu tapai labai užmaršus. Ar viskas gerai darbe? - su nerimu teiraudavausi.
- Ne ne, viskas gerai. Aš tik minutėlę... - kartais jis nukirsdavo sakinius tarsi kažką norėtų apgalvoti ir pridurti, bet taip dažniausiai nieko ir nepridurdavo.

Neretai jo sakiniai likdavo neužbaigti. Rutinoje pasimeta patys svarbiausi klausimai, kuriuos praėjus tam tikram laikui pradedi vis labiau bijoti sau užduoti. Gyveni neigdamas patį baisiausią faktą, jog tavo tėvas vis dažniau rodo nepagydomos ligos požymius. Kasdien būdavo vis baisiau laukti, ką jis šįkart pasakys ar iškrės. Per 55-ąjį gimtadienį sėdėjome prie stalo ir valgėme į namus užsakytą picą. Tėvas dar prieš gerą savaitę Kasparui žadėjo nupirkti didelį jogurtinį tortą. Man buvo tas pats, ką valgysim, tačiau jaunėlis vis zyzė jogurtinio.

- Tėti, tėti, nupirk tą su jogurtu, prašau, - nenustygo vietoje. - aš dovanų tau išdrošiu laivelį!
- Gerai gerai, tik pirštų iš to užsidegimo nenusipjauk, - šyptelėjo Kasparui.

Išgirsti tėvą šmaikščiai juokaujant tapdavo vis retesniu reiškiniu. Dažniausiai norėdamas pasakyti ką nors gudresnio anas gan ilgam susimąstydavo ir galiausiai apskritai pamiršdavo, ką norėjo pasakyti. Tuomet tiesiog numodavo ranka ir pradėdavo kalbėti apie ką nors kita. Torto jis taip ir nenupirko. Turėjau skambinti į piceriją. Laukėm gal dvi valandas, kol atvežė šaltą, suvartytą tešlos gabalą su keliomis daržovėmis ir keletu mėsos gabalėlių ant viršaus. Kasparo akyse kaupėsi ašaros. Nusivedžiau jį į kitą kambarį ir mėginau paaiškinti, kad tėtis negaluoja ir tai ne jo kaltė, tačiau kuo jaunesnis esi, tuo labiau prisiriši prie suaugusiųjų pažadų. Toks buvo mano tėvo 55-asis gimtadienis. Kiekvienas gimtadienis, sekantis po jo - vis liūdnesnis. Kaskart vis sunkiau prisimindavo, kas mudu su Kasparu tokie. Po pusantrų metų nebegalėjo toliau dėstyti. Per paskaitas dažnai nusišnekėdavo, o nauji studentai iš jo šaipėsi esą dėstytojas jau visai nukvakęs, kol galop keletas pasiskundė dekanatui ir jį „garbingai“ atleido. Kartais aplankyti į namus jo ateidavo vienas kitas senesnis studentas, bet vėliau nustojau juos leisti. Turbūt jie tikėjosi pamatyti patale besikamuojantį savo idealą - dėstytoją, herojiškai kovojantį su sunkia liga, tačiau tai, ką jie matė, tebuvo liūdesį keliantis žmogaus trafaretas. Keletas jo asmenybę atspindinčių gestų ir žodžių, kuriuos su laiku tarti jam sekėsi vis sunkiau. Vieną rytą po naktinės pamainos ruošiausi eiti į kitą darbą, kai pajutau į nugarą įremtą aštrų daiktą. Stovėjau vonioje prieš veidrodį. Pamaniau, jog sapnuoju. Veidrodžio kampe mačiau susivėlusius tėvo plaukus ir svetimą žvilgsnį. Lyg būtų jį pasiskolinęs iš ko nors kito:

- Kas tu toks ir ką veiki mano bute?
- Tėvai, čia gi aš. Kas tau darosi?
- Kas kas? Kas tu toks? Ką čia dabar veiki pas mane namuose??? - įrėmė ašmenis man į stuburą.
- Aš tavo sūnus, dėl Dievo meilės, ką tu darai?! - piktai riktelėjau jam.
- AŠ NETURIU SŪNAUS! Kas tu toks, po velnių?! - užriko atgal susinervinęs.

Iš virtuvės tuo tarpu nebaigęs pusryčiauti atlėkė Kasparas, su siaubu žvelgdamas į mudu su tėvu, kuris toliau nesuvokė, kas vyksta:

- Aš kviečiu policiją! Pas mane įsilaužė!!!
- Tėvai, paklausyk, ką tu šneki. Čia tik mes su Kasparu!
- Kasparas? Kas čia toks? Ar tavo bičiulis? Atėjot kartu manęs apvogti?! - žvilgsnis priminė maniako, tose pašėlusiose akyse nebemačiau tėvo
- Tėve, tu mus gąsdini... Padėk tą suknistą peilį, kol dar niekas nenukentėjo, - pamėginau atsisukti, tačiau ašmenys dar labiau įsirėmė man į nugarą, o per mėlynus marškinius sunkėsi kraujas.
- Tėti, ką tu darai! - suspiegė Kasparas, jo akyse kaupėsi ašaros.

Sekundę tėvas sustingo.

- Tėti... - mano mažasis brolis stovėjo prieškambaryje sukaustytas baimės.

Peilio ašmenys staiga atlyžo. Mūsų tėvas pamažu atsitraukė į koridoriaus kampą chaotiškai mėtydamas nustėrusį žvilgsnį tai į mane, tai į Kasparą.

- Kas JŪS tokie? Aš kviečiu policiją!!! - išsitraukęs mobilųjį viena ranka ėmė rinkti policijos numerį.
- Tėti, tai mes. Nustok. Tu gąsdini Kasparą! - ranka mostelėjau į brolį, tačiau tėvas tik atkišo peilį man įkandin.
- Tuoj jie bus čia ir su jumis išsiaiškins!
- Tėvai, baik! Mes visi prisidarysim problemų, jei iškviesi mentus dėl tokios nesąmonės! - bandžiau apeliuoti į charakterio savybę, kurios jis nebeturėjo.
- Stovėk ten ir nejudėk, - peiliu parodė man vonios veidrodį.
- Prašau... APSIRAMINK TUČTUOJAU! - užrėkiau ant jo naiviai tikėdamasis, jog tai padės, bet pamišimo nebeįmanoma buvo sukontroliuoti.

Jis kuo ramiausiai pranešė apie du įsilaužėlius jo bute Antakalnio gatvėje ir padėjęs ragelį didžiuodamasis atšovė:

- Dabar sėsit į kalėjimą. Ten jums ir vieta, vagys neraliuoti. Norėjot apvogt mano namus? Na, jau ne! Neišdegs, girdi? - peiliu ėmė mosikuoti į vietoje sustingusį Kasparą, kurio vaikiškas pasaulis po truputėli griuvo.

Griuvo visų mūsų pasaulis. Yra baisesnių dalykų už mirtį. Jei mano tėvas būtų miręs 55-erių, būtų buvę skaudu. Būtų buvę labai sunku, bet mes galėjome atsitiesti. Judėti toliau. Laikui bėgant būtų buvę žymiai lengviau. Po dešimties minučių atvažiavo policija. Tėvas vis dar buvo įsitikinęs, kad mes - pašaliečiai bute, kuriame kartu pragyvenom beveik 15 metų. Užtrukau gerą pusvalandį, kol paaiškinau policininkams, kas nutiko. Buvo labai nepatogi situacija, nes mačiau, jog pareigūnams taip pat, kaip ir man, sunkiai sekėsi išaiškinti tėvui, kas mes tokie. Vienas iš policininkų priėjo prie manęs nepatogiu tonu siūlydamas nueiti iki jų automobilio ir kurį laiką su Kasparu pabūti ten, kol tėvas ateis į protą. Liūdnai jam atsakiau, jog nemanau, jog anas kada beateisiantis į protą. Po kurio laiko pareigūnas grįžo ir užtikrino, jog saugu grįžti atgal į namus. Pareigūnai nurodė numerį, kuriuo būtinai privalėjau paskambinti esą tokių protrūkių gali pasitaikyti ir daugiau. Turėjau tai padaryti kur kas anksčiau... Man buvo taip gėda. Nuolat vengiau paguldyti jį į ligoninę. Nenorėjau, kad Kasparas prarastų tėvą. Nenorėjau prarasti tėvo ir pats. Jis buvo visas mūsų pasaulis, kuris liko po to, kai motina vieną dieną išėjo iš namų ir niekad nebegrįžo. Tuomet džiaugiausi, jog Kasparas dar buvo visai mažas ir nieko neatsiminė. Dabar ir jis atsibus iš to nekaltybės sapno anksčiau nei jam priklauso.

Būna akimirkų, kai klausi savęs „kodėl? „ Kodėl būtent jis, o ne kas nors kitas? Kodėl tai negalėjo būti koks nors girtuoklis paleistuvis, kuris laka kasdien ir išgyvena, bet vietoj to išgyvena aštuoniasdešimties? Kodėl būtent mano tėvas? Atrodo, jam dar buvo likę dar tiek daug... Galėjo susirasti naują žmoną, gal net susilaukti su ja dar vieno vaiko. Visuomet sakė, jog norėtų turėti ir mažą dukrytę, o aš visad šaipydavausi, kad mūsų giminėj dominuoja vyriškas genas. Na, kad mes trys vyrai po vienu stogu visad tokie ir liksim. Kartais juokai išsipildo. Tik dabar mes nebe trys, o tik du vyrai. Palūžę, su savo demonais kasdien kovojantys vyrai, kurie pasiklydę neberanda kelio atgal į tą nekaltą vaikystės pasaulį, kai negalvodavom apie mirtį ir beprotybę kaskart užsidegę cigaretę, gavę minutę privatumo.

Paskutinį kartą Kasparą mačiau ligoninės palatoje, kai tėvas gulėjo stiklinį žvilgsnį įbedęs į lubas, nesiorientuodamas aplinkoje. Tuo metu Kasparui buvo devyniolika. Aštuoneri sunkūs ligos metai. Atrodo, jog ja sirgome visi trys. Kasparas pradėjo dirbti penkiolikos, aš pats dirbau per du darbus neretai paaukodamas savo laisvalaikį, kad tik galėčiau slaugyti tėvą ir duoti pinigų broliui. Kasparas taip ir nebaigė dvylikos klasių. Dešimtoje klasėje jį išmetė iš mokyklos už chuliganizmą. Vienas iš klasiokų pavadino mūsų tėvą daržove. Mano brolis sulaužė jam žandikaulį. Jo paauglystė buvo sunkesnė negu mano. Negalėdavau būti šalia jo. Darbas atimdavo daug laiko. Neretai Kasparas susidėdavo su įvairiais idiotais, kurie vedė jį toliau nuo manęs ir tėvo. Septyniolikos jis jau, ko gero, buvo išbandęs visus įmanomus narkotikus. Namo negrįždavo savaitėmis. Nuolat su kuo nors susimušdavo. Kartą teko jį vežtis iš policijos komisariato su prakirsta lūpą ir sulaužyta nosimi, nes susimušė su klubo apsauginiu, nes anas jo neįleido į naktinį klubą, mat Kasparas buvo prisilakęs kaip šliurė.

Tą dieną, kai tėvui buvo likę vos kelios dienos kančių, sėdėjom priešingose palatos pusėse nesikalbėdami. Kasparas atrodė išblyškęs, paakiai pajuodę. Mano brolis atrodė išvargęs ir vienišas. Tuo metu gyvenau su drauge Užupyje.

- Atrodai nekaip, - tariau po ilgos ilgos pauzės.

Anas nieko neatsakė. Pamenu, kai tėvas visad traukdavo Kasparą už liežuvio, kai tik šis susižeisdavo ar parkrisdavo, kad nukreiptų jį nuo skausmo.

- Ei, Kasparėli, kas nutiko? Ar labai skauda? Gi nieko baisaus! Tu gi jau didelis vyras! Kas čia tau tokia menka popa!

Kasparas valiūkiškai šypteldavo pakėlęs akis į tėvą, ašaros nudžiūdavo jam nuo skruostų ir mes kartu smagiai pasijuokdavom. Tądien net jei tėvas būtų bent trumpam grįžęs į protą, vargu, ar Kasparą tai būtų bent kiek pradžiuginę. Jo išvaizda ir nuotaika bylojo apie ne ką mažesnes problemas nei tėvo liga.

- Kasparai, nesimatėm beveik, pusmetį. Nebežinau, kur tu pradingai ir su kuo dabar šlaistaisi. Jei vėl su ta Kazio chebra, žinok, kad jie sumauti narkomanai ir nieko daugiau. Pamatysi, vieną dieną jie nutemps tave į dugną. Jau kartą per juos prisidirbai. Tave išmetė iš darbo. Nori vėl patekt į nemalonumus?
- Ką TU žinai apie mano draugus ir MANO gyvenimą?
- Brolau, paklausyk...
- Ne, tai tu pasiklausyk! Tavęs niekad nematau. Arba pastoviai būni su ta savo merga arba dirbi! Visą sušiktą laiką tu tik dirbi ir dirbi! Kas tu toks, kad man aiškintum, su kuo man būt ir kaip tvarkytis savo gyvenimą? Tu man NE TĖVAS!

Ūmai jis pritilo ir trumpam nuleido žvilgsnį į žemę.

- Taip, aš tau ne tėvas, bet visą tavo vaikystę tavim rūpinausi, kol tėvas sirgo! Ir dabar rūpinuosi, tik tu per daug bukas, kad tai suprastum.
- Eik tu šikt, suski.
- Ne, tai tu eik šikt, nedėkingas mažvaiki. Pastoviai prisidirbi ir po to privalau už tave srėbti košę. Suradau tau darbą siuntų išvežiojime, bet ir ten susišikai. Būtina buvo prieš darbą prisirūkyt to šūdo? Žinai, kiek mano firma turėjo tam žmogui sumokėt už nugriautą tvorą?
- Nusišikt man, kiek. Pastoviai skaičiuoji pinigus ir kas kam kiek skolingas.
- Tėvas merdi, o tu tik spjaudais jo akivaizdoj.
- Tai ką man dabar daryt? Gal išeit? Būk čia vienas su ta daržove, jei nori...
- Ką tu pasakei, snargliau? - atsistojau nuo kėdės.
- Iš jo jau nieko nebeliko. Ką, nejaugi pats to nematai? Pažiūrėk į jį, - bedė pirštu į lovą.
- Jei tuoj pat neužsičiaupsi, sugrūsiu tau kumštį į gerklę, tu nedėkingas išgama, - sugniaužiau kumščius.
- Tik tiek? O po to duosi man pinigų lyg nieko nebuvo ir mes vėl pusę metų nesikalbėsim?
- Neprovokuok manęs.
- Tu apgailėtinas.
- Sakiau, neprovokuok, - žengiau link jo apimtas įtūžio.
- Ir ką man padarysi? Vėl tvosi kaip aną kartą? Nori daugiau manęs nepamatyti?
- Baik pasakiau! Parodyk bent kiek pagarbos tėvui!
- Tėvo čia jau seniai nėra!

Puoliau jį apimtas įniršio. Būdamas kur kas stambesnis ir tvirtesnis pargrioviau savo jaunėlį brolį ant žemės. Ėmiau smaugti, o anas bandė suleisti pirštus man į akis. Staiga už mūsų pasigirdo tylus tėvo balsas:

- Ką jūs čia darot?

Atlyžau nuo Kasparo. Abu buvom tokie pat sutrikę, kaip tą dieną, kai tėvas grasino mums peiliu. Balsas už mūsų kuo blaiviausiai tarė:

- Kas čia vyksta tarp judviejų? Kodėl, po galais, voliojatės ant žemės kaip kokie mažvaikiai?
- Mes... - pradėjau, bet nežinojau net, ką atsakyti - niekad nemokėjau greitai meluoti. - Mes tik žaidėm...
- Žaidėt? Tu vos jo nepasmaugei. Kelkitės nuo žemės, kol seselė neatėjo!
- Ar čia tikrai tu? - Kasparas prišliaužė prie lovos ir palietė raukšlėtą tėvo ranką. - Ar tikrai tu? - pakartojo.
- O kas toks tu galvojai? - pakėlė galvą iš patalų trumpam atgijęs žmogaus trafaretas.
- Tėve, - priėjau prie jo ir atsisėdau šalia. - Ar tau viskas gerai? Ar mes galim tau kuo nors padėti?
- Ar pasiekei mėnesio tikslus? - klausiančiai žvelgė į mane lyg būtume turėję šį pokalbį lygiai prieš aštuonis metus.
- Tikslus? Kokius dar tikslus? - sutrikau.
- Na, tuos, kur kas mėnesį turėdavai parduoti tam tikrą kiekį sutarčių, - klausiantis tėvo žvilgsnis spaudė mane prie žemės.
- Ai, tuos tikslus! Tuos tikslus jau seniai pasiekiau... - tariau liūdnai žvelgdamas ir tįstantį Kasparo veidą.

Kasparas išlėkė iš palatos užtrenkdamas duris. Nuo tada daugiau jo nebemačiau.

Aštuoni sunkūs metai baigėsi šaltą darganą rudens rytą. Praėjus vos kelioms dienoms po paskutinio mūsų tėvo proto prašviesėjimo. Esu girdėjęs, jog prieš pat pabaigą, ligoniai neretai išgyvena laikiną pagerėjimą. Kūnas susitaiko. Siela susitaiko. Ir tuomet, ko gero, gauna paskutinį šansą pasidžiaugti.

Už lango lijo smulkus lietus. Ligoninės kieme augančių pušų spygliais tekėjo vėsūs vandens lašeliai. Šeštą valandą keturiasdešimt septynios minutės seselė užtraukė baltą paklodę virš tėvo veido. Medikai išėjo iš palatos leidę pabūti su juo vienumoje. Kasparas neatsiliepė telefonu. Jis nesirodė ir per laidotuves. Vėliau iš bendrų draugų sužinojau, kad netrukus po tėvo mirties su mergina išvažiavo gyventi į Daniją. Tą rudens rytą išėjau pasivaikščioti po mišką. Ilgai klaidžiojau lietuje. Vis bandžiau surasti klaidas, kurios atvedė mus iki šio momento, bet kuo toliau ėjau, tuo mažiau mačiau vilties tai padaryti. Praradau motiną, vėliau brolį, kol galop atėjo tėvo eilė. Ne. Brolį praradau kur kas anksčiau nei tėvą. Kasparas buvo teisus. Visas jėgas dėjau tik tam, kad būčiau su tėvu, kuris net nežinojo, kas toks esu ir ką dėl jo darau. Bandžiau užgesinti ugnikalnį, kai nemačiau gaisro savo kaimynystėje...

***

Sėdžiu ant suoliuko laivo denyje plaukiančiame iš Danijos į Norvegiją. Kažkur šiame laive dirba mano brolis. Nesikalbėjau su juo nuo tėvo mirties. Bandžiau ieškoti, bet jo gyvenimas atrodė chaotiškas. Panašu, kad nutraukė ryšius su visais šalyje likusiais draugais. Ilgą laiką galvojau, jog arba sėdo į kalėjimą arba žuvo. Prieš savaitę detektyvas dirbantis Osle pranešė, kad žmogus ta pačia pavarde, kaip ir aš, dirba laive „Nesodden“. Panašu, kad per visus tuos metus po tėvo mirties ir Kasparo pradingimo mano neapykanta aplinkiniam pasauliui tik augo, tuo tarpu mano brolis iš šipulių atstatinėjo savo nepavykusį gyvenimą.

Cigaretė pamažu smilksta glostoma sūraus vandenyno vėjo. Nežinau, kiek laiko ten jau sėdžiu. Nežinau, ko laukiu ir, ko apskritai tikiuosi iš šios kelionės. Detektyvas laiške nenurodė nei kuo jis dirba nei kaip atrodo. Tik tai, kad jam pavyko rasti pavardę tarp Aarhus Havn personalo sąrašų oficialiame uosto tinklapyje. Po geros valandos denis aptuštėjo - artinasi audra. Nepastebimai prie manęs prisėda barzdotas vyriškis. Kapitono kepurė jo rankose atrodo nudėvėta. Daniškai paklausia, ar nepavaišinčiau atliekama cigarete. Atkišu suglamžytą „Camel“ pakelį. Sėdim taršomi vėjo ir tyliai papsim dūmą vieną po kito link mūsų lėtai artinantis tamsiems audros debesims.

- Bus audra, - po ilgos pauzės staiga prabyla pro savo barzdą kapitonas.
- Taip, iš tiesų artinasi.
- Jūsų akcentas labai keistas. Jūs ne vietinis?
- Ne, atvykau čia prieš kelis metus.
- Dirbate?
- Šiuo metu esu tarp darbų...
- Lietuvis?
- Kaip atspėjot, kad lietuvis? - suraukiu antakius.
- Jei ne ta laužyta danų kalba, išties būtų sudėtinga, - nusijuokia atsikrenkšdamas.
- Bet kodėl būtent 'lietuvis'?
- Vienas iš mūsų įgulos darbuotojų irgi lietuvis. Juokingas tas jūsų akcentas.
- Geras sutapimas.
- Anoks ir sutapimas. Daug čia jūsų privažiavo pastaruoju metu, - sarkastiškai sukrizena jo barzda.
- Ir kaip tas kitas lietuvis? Problemų nekelia?
- Neeeee, - garsiai nusijuokia. - Priešingai. Labai stropus vaikis. Du vaikai, žmona. Kartais su juo išgeriam alaus, kai kojas apdžiūnam. O ką? Jūs, lietuviai, mėgstat kelti problemas?
- Mat kaip, - žvelgiu į saulės dėmes vos vos šviečiančias pro debesis. - Turime tam tikrą tarptautinę reputaciją... Seniai jau jį pažįstate?
- Tuoj bus penkeri metai.
- Neblogai. Tai dirba junga pas jus? - juokais pasiteirauju.
- Cha cha. Beveik. Vyriausiasis inžinierius. Kaspars jo vardas.
- Kasparas.
- Kaip kaip?
- Reikia sakyti „KAS-PA-RAS“, o ne „KASPARS“. „Kaspars“ yra latviška vardo versija, - nepastebimai šypteliu bangoms.
- Šit kaip. Jis man irgi pastoviai kartoja savo vardą. Sakykit, o jūs kuo vardu?
- Mano vardas Julius.
- Julius? Kaip Chulio?
- Ne, kaip Julijus Cezaris. Chulio mane juokais vadindavo brolis.
- Žinosiu. Beje, dėkui už cigaretę. Na, man jau reikia grįžti atgal į vairinę - audra ateina. Sėkmės jums, pone Julijau, - mirkteli ir užsimaukšlinęs kepurę išnyksta iš akiračio taip ir nepasakęs savo vardo.

Išmetu cigaretę per bortą. Iš kuprinės išsitraukiu mažą medinį laivelį. Atsargiai padedu jį ant turėklo. Pamažu kyla bangos. Laukia didelė audra. Denio gale pastebiu pažįstamą žmogų.

Mano brolis visuomet buvo linkęs labiau įgyvendinti savo svajones nei aš.
2015-07-20 20:01
Video
2015-07-20
plaukia plaukia laivai


Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-21 02:47
forehater
reikia reikia padirbėt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-20 22:53
Erla
Padirbėt reiktų. Publikuojamas pusfabrikatis.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-20 21:47
Lengvai
Pirma pastraipa visiškai nereikalinga, net kiek atbaidanti skaityti. Apskritai, pradėti kūrinį žodžiu "turbūt" yra prastas tonas.

pramiegojau žadintuvą - žadintuvą sakot pramiegojot? Nes štai, kol atsibudot žadintuvas paėmė ir pasibaigė!

Norėtųsi, kad autorius, užuot konstatvęs faktus, pasakotų ir leistų pačiam skaitytojui tą daryti.

- Susirask pagaliau kokią moterį ar ką... Nes ta tavo jaunystė tuoj pasibaigs ir verksi kampe, - braukiau juoko ašarą. - netikiu, kad dialogas buvo tiek juokingas, kad net apsiverkti iš juoko teko;

Mano brolis visuomet buvo linkęs labiau įgyvendinti savo svajones nei aš. Rodos, visą gyvenimą jam to pavydėjau. - pasitikslinsiu, mes čia apie vienuolimetį Kasparą kalbam?



Tas rytas galėjo būti niekuo neypatingas. Jis galėjo būti tik dar vienas įdomesnis rytas, kai kartu su profesoriumi pasijuokdavom iš savo rutinos kuriozų - taaaip, mes jau supratom šią mintį, kartot nereikia;

Kasparo akyse kaupėsi ašaros. - Kasparui šiuo metu turėtų būti 14 metų. Netikiu, kad keturiolikmetis verktų dėl pamiršto torto;

Kasparą, kurio vaikiškas pasaulis po truputėli griuvo. - man kyla klausimas, gal Kasparas gyveno sustingusio laiko zonoje ir neauga laikui bėgant???

kuris laka kasdien ir išgyvena, bet vietoj to išgyvena aštuoniasdešimties? - išgyvena išgyvena;

Atrodo, jam dar buvo likę dar tiek daug... - dar dar.

Pabaiga nei šiokia nei tokia. Iki galo neatskleistas nė vienas charakteris, tad tų svajonių įgyvendinimas ganėtinai svetimas dalykas išlieka.

Parašyta viskas labai dramatišku tonu, vis bandant skaitytoją įtikinti, kad viskas išties tragiška. O aš, skaitytoja, jumis, autoriau, netikiu. Tema pasirinkta tikrai gana dramatiška, bet išpildymas viską užmuša.

2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-20 21:38
Svoloč
Geras romanas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą