troleibusiniai košmarai (eseistinė proza arba prozinė eseistika)

“I fear the day that technology will surpass our human interaction. The world will have a generation of idiots“ - Albert Einstein

Dažnai nepamenu, apie ką būna mano sapnai. Galbūt dėl to kaltas miego trūkumas? Pastebėjau, jog sapnus geriausiai atsimenu tada, kai miegu kokias 8-9 valandas, o šiąnakt temiegojau vos 7. Galbūt tai stresas? O gal tiesiog mano nesugebėjimas susitaikyti su faktu, jog paroje yra 24, o ne 25 valandos. Žvelgiu pro troleibuso langą. Atrodo, jog šiandien oficialiai prasidėjo ruduo.

Šiąnakt sapnavau košmarą. Nenustebau, jog jo veiksmas vyko troleibuse. Kartais jame praleidžiu daugiau nei 2 valandas per dieną. Darbas - mano antrieji namai. Troleibusas - turbūt tretieji. Troleibusuose nutinka keisčiausi dalykai. Važiuodamas į darbą/iš darbo prisižiūri tiek daug, jog galima būtų parašyti apie troleibusų gyvenimą ištisą romaną. Dramos, kuriozai, neišsemiamas žmonijos bukumas ir tarpusavio supratimo nebuvimas - puikiausia medžiaga absurdo komedijoms. Nenuostabu, kad kartais vieną kitą rutinos detalę pamatai ir savo sapnuose. Vadinasi, jie irgi kartais tampa rutiniški.

Nežinau, kaip atsidūriau troleibuse. Taip jau būna su tais sapnais, kad pasąmonė įmeta tave teisiai į veiksmą ir net nesuvokdamas to, prisitaikai prie vaidinimo. Improvizuoji. Labiausiai nekenčiu, kai kas nors važiuodamas garsiai kalba telefonu ir tuomet būni priverstas girdėti visą tą niekam neįdomų pokalbį apie tai, ar kažkas kažkam padarė valgyti, ar išvedė šunį, ar pasiėmė vaikus iš darželio. Kodėl privalau būti viso to dalimi? Sėdžiu tarp trijų moterų, kurios garsiai loja į savo ragelius. Apsidairau aplinkui - troleibuse sėdi vien moterys su telefonais ir kiekviena įnikusi į saviškį, jei ne balsu, tai bent akimis. Ar kada nors esate girdėję perforatorių iš arti? Atskirų balsų chaotiškumas pamažu susilieja į harmoningą migreną. Vieni sapnai būna stipresni už kitus. Ir tuomet pradedi galvoti: ar tau jau labai blogai, jei staiga pradedi sapnuoti migreną?

Norisi pabėgti nuo viso to idiotiškumo ir šiuolaikinės tuštybės, kurios tiek, kad net sapnuose ji tave persekioja lyg koks pasiutęs juodas šuo. Technologija daro iš žmonių idiotus. Nėra blogesnio dalyko už idiotus laikančius save pažangos pionieriais. Dabar gan populiaru sakyti „pažiūrėkite į jaunimą - visi įnikę į savo telefonus“, bet kartais pats nepastebi, kaip iš nuobodulio ar smalsumo praleidi beveik visą kelionę prie kažkokios nesąmonės mažame ekranėlyje. Ir tau tikrai ne 15 ar 18 metų. Yra baisesnių dalykų už narkotikus ir alkoholį. Šiltos lovos, pusfabrikačiai, automobiliai, elektros rozetės traukiniuose, lėktuvuose ir kitose vietose, kur jų galėtų ir nebūti, bevielio interneto stotelės, „kofee'inai“ ir kitas šalmštas pamažu pasiglemžiantis norą pasiklysti, nežinoti ir nekontroliuoti visko, kad trumpam iš tikrųjų prisimintum, kas yra netikėtumas. Gyvename iliuzijoje, jog galime viską kontroliuoti, bet kiekvienas susiduriantis su netikėtais sunkumais žino, jog tai yra tikrų tikriausias mėšlas.

Mano košmaras, pasirodo, yra pamokslaujantis. Ir netgi labai seksistiškas. Kad jį kur - vien tik moterys kudakuojančios į ragelius. Galima kritikuoti mano sapnus, galima sakyti, kad kalbu apie mažą visuomenės startą, nesusijusią su lytimi, bet dažniausiai tai tikrai būna moterys, kurios šneka telefonu ištisą valandą. Kažkodėl niekad neesu atkreipęs dėmesio į vyrus, kurie garsiai ir ilgai šnekėtų telefonu troleibuse. Vyrai viešajame transporte manęs taip neerzina, kaip moterys. Moterys neretai nesupranta viena kitos. Ne kartą girdėjau moterį besiskundžiant, jog jai geriau būti vyrų draugijoje, nes su moterimis paprasčiausiai per daug dramos ir apkalbų, pavydo ir užslėptos pagiežos, užmaskuotos šypsenomis bei sumeluotais komplimentais. Bet nenukrypkime nuo mano košmaro.

Išlipau visai ne toje stotelėje, kurioje turėjau išlipti. Kadras pasikeitė. Nepamenu, kaip tai įvyko, bet štai jau einu per gatvę. Visai šalia lygiagrečiai eina būrys moterų ir absoliučiai visos iki vienos garsiai klega į savo telefonus. Jos nesidairo į šonus. Net nepastebi, kas dedasi aplink. Atrodo, kad vienintelis jų gyvenimo tikslas yra susprogdinti aplinkinių praeivių ausų būgnelius. Joms tai puikiai sekasi. Ir čia, mano nuostabai, tiesiai per klegantį beprotybės debesį pralekia automobilis, kurį vairuoja moteriškė viena ranka prie ausies priglaudusi telefoną, įnirtingai kažką svaičiojanti nelaimėliui kitame „laido“ gale. Pavyzdinė vairuotoja net nepristabdo, o per kosminiu greičiu lekiančio automobilio stogą persiverčia trys jos aukos. Trys klegantys balsai išsitėškia ant žemės išsuktomis rankomis ir kojomis, bet jie neaimanuoja iš skausmo. Tuo tarpu išgyvenusiųjų būrys toliau eina per gatvę net neatkreipdamas dėmesio į tris ant žemės besivoliojančias savo kompaniones. Likusios bičiulės tiesiog nueina toliau garsiai kalbėdamos telefonu apie bereikšmius dalykus, kurie iš intonacijos atrodo patys reikšmingiausi pasaulyje. Sustoju ir įbedu žvilgsnį į brutalios avarijos aukas: trys kruvini tamponai raitosi ant žemės siekdami savo sudužusių telefonų, vienas iš jų pakelia obuoliu padabintą į smulkius stiklo voratinklius suskaldytą telefoniūkštį, prisideda prie ausies ir toliau tęsia pokalbį lyg nieko nebūtų įvykę. Jos rūbai suplyšę, koja persisukusi: primena atvirą lūžį, iš burnos ir ausų teka kraujo upeliai, o šypsena, kuri atrodo visiškai neįmanoma tokioje situacijoje, primena Juokdarį iš Betmeno. Ji toliau įnirtingai kažkam pasakojasi, kas ką tik įvyko lyg jai dabar visai nereiktų į reanimaciją. Pastebiu dvi kitas nelaimėles: ekranų šukėmis supjaustytomis išsukiotomis rankomis jos abi pagriebia  nuo žemės sukultus telefonus ir toliau varo savo tiradas. Tuomet parodau nutolstančiai kelių maniakei aukštai į orą iškeltą vidurinį pirštą ir išgirstu kaip už manęs staiga kažkas pradeda garsiai ploti. Apima noras liguistai nusikvatoti.

Atrodo, kad niekad nepamenu savęs taip norint nusikvatoti sapne. O gal tai buvo ne sapnas? Kartais rytais važiuodamas troleibusu pasijuntu tarsi nebežinočiau, ar sapnuoju, ar tai, ką matau, vyksta iš tikrųjų. Ar apskritai yra skirtumas tarp sapno ir realybės, jei abiem atvejais toji patirtis yra visiškai nepriimtina? Galbūt kartais išties lengviau pasakyti: „aš tik susapnavau savo kelionę iš darbo“ arba „veikiau mano kelionė būtų sapnas, nes norėjau jame visus išžudyti“. Mano sapnai, kaip ir visų kitų, yra niekuo neišskirtiniai, nes būna patys keisčiausi, bet dažnai suabejoju, ar keistesni nei tai, ką kartais patiriu keliaudamas viešuoju miesto transportu.

Reikia iš balkono išsitempti dviratį.

“The thing about quotes from the internet is that it's hard to verify their authenticity“ - Abraham Lincoln