Liepos svaigulys

Ritasi bangos rugių laukuose,
Šnara, tarytum eiles deklamuoja.
Bumpsi žolynai aukšti, lig juosmens,
Nuovargis taikosi tiesiai į kojas.

O iš paskos šešėlis seka tik...
Dar šuo jaukus, mažytis, lenciūginis.
Tu, sąžine, ramybėje palik!
Sakau, bet jau liežuvis pynes pina.

Na, dar varstelis liko nežinios,
Vienok - vėsiau, gamta sukalbamesnė.
Ji nesibars, piktai nesikolios,
O tu... su metais jau darais pilnesnė!

Taip noris - nebeliko lašo, užkandos.
Tiek to! Į lovą „parirklavęs“ krisiu.
Ji nedavė, rytojus vaizdą duos,
Ne pilną, bus juostelė išsitrynus...