Pro stiklinės dugną

Sūnau,
Paimk stiklines nuo komodos
- aš tau ne tėvas,
ir niekad juo nebuvau.

--------

smingi į dykumą lyg alkanas varnas
neišlesęs akies
numirti
tavo dogmas prikaltas prie durų
nešioja vėjas
ir lieka tik plikos vinys.

iš įsmeigtos ieties išauga obelis,
antrame plane nepatikliai
šypsosi Šventas Jurgis,
o Motina ruošia
paskutinę vakarienę
ėriukui.
-----
o obuoliai vis bumbsi,
ir bumbsi,
ir bumbsi...