Pavasaris griaučiuose

Mano Dievo periodas
                                    vos dvi savaitės,
Tada akių valtimis, bet ne rankomis
                                  kirtau savus Himalajus.

Suvokiau širdį turiu.
Iš šalčio ir speigo pabudęs
                                savęs nerandu.

Esu čia, bet mintys keliauja kitur,
O aš it piemuo įstojęs į karvės blyną
                                šildausi.
Mano pasaulyje, kuris buvo sutvertas
Iš mechaninių svyruoklių ir krumplerčių
Tam, kad viskas nuspėjamai veiktų,
                                Kažkas išsiderino
                                (pasimetė).

Maža pelytė į didelį rebusų dramblį pavirto.
Grįžti į pradžią iš kur atėjau?
                              Ar bėgti toliau?..

Viską mesti, dėl gal neišdriščiau.
Nors atidavęs viską.
                            Sako: viską pasiėmi.

Tad apkabinti galiu mintimis tik...
Ir padėkoti, jog vėl pavasarį
                    Savo griaučiuos jaučiu.