Maniau, kad ir šiandieną
Pasiliksią taip, kaip esti
Nuo klaviatūros ranką atitraukiu
Ir... mirksniu internetas gęsta –
Skandina užtemimas įvairovę
Galingo, nuostabaus pasaulio.
Tik vienas mirksnis.
Tik sekundė nelemta.
Pelyte mano, Pele nuostabioji,
Sakyk, ką veiksime dabar.
Ar vėl – kaip ir anksčiau –
Po šluota tu,
O aš su nuodėmėm - į poterius,
Į kunigėlio ausį,
Kad laimint dangumi
Kad po mirties
Išsiųstų pas Aukščiausią?
Ar nutuoki, o Pele, apie ką aš taip?
Smagu, kad netiki
It būtume iš Niekur čia atėję.
Žinau ir moku
Kaip galėčiau pagyvent kitaip.
Su rašalu ir pieštuku
Ėjau prie abėcėlės raidžių,
Daug raštų, įvyniodamas į popierių,
Suglamžęs ar skutais draskydamas
Sumėčiau į šiukšlynus.
Nejau ir vėl kaip vakar, kaip anksčiau?
Nejau?
Žinau, Peliuk,
Užgesusio ekrano tamsoje
Man daug padėti negali,
Tačiau smagu tave turėti.
Man norisi į Dievą žvilgtelėti iš arti,
Dar kartą nesuprast savęs,
Kaip atsitinka, kad ieškodamas kažkur toli toli
Jo nemačiau šalia,
Jo nemačiau kompiuterio aky...
Trupučiuką toks ... mmm , nesvarbu. Pas mane bendrike kažkada gyveno pelytė tikra, bet be uodegos (pelėkautų trauma). Kadangi visos kitos buvo išgaudytos - šita beuodegė jautėsi teritorijos valdovė. Nebijodavo nieko - iki tiek kad vidury dienos galėjo pereiti per stalą, pritūpti ant televizoriaus ir pažvelgti man į akis savo juodais veizoliukais - na ir ką? tipo. Na ir nieko - taip ir gyvenom. :) 3
Ką tu supranti apie gimnastiką lovos džiaugsmų? Arba apie visatų svaigų sukimasi aplink kažką ? Kas tau prerijose paskolino žirgą ir koltą, kad jotum toliau, vien klaustukai, klaustukai... ???
Ir šakės su ragais nugaroj.
Bendrabuty turėjom musę Marytę, atskridusią nety į 15 a. ir šutvę bevardžių tarakonų, kurie naktį nesidrovėdavo aplankyti, pažiūrėti į konspektus, paklausti, kaip sekasi egzui ruoštis. Rankos nekilo užmušinėti, vis šioks toks gyvulėlis prisižmoginęs. O bendery taip vieniša.