Rašyk
Eilės (72288)
Fantastika (2176)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Karolis Pamišėlis Karolis Pamišėlis

Beldžiu į dangaus vartus, Jokaste

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: ialp


Konkurse ERO 2015 šis kūrinys laimėjo I-ąją vietą.


Kažkur toli už durų, prie rūbinės, girdėjosi šurmulys, bet salėje buvo tylu,
Choras: ir buvo toje tyloje kažkokio nejaukumo, lyg patalpoje su pašarvotu velioniu, kai gedintieji už sienos sėda vakarieniauti ir, nejučia užsimiršę, retkarčiais sukrizena ar per garsiai tarkšteli šakute į lėkštę.
Scenoje pasirodė darbininkai:
Choras: tyliai, kalbėdami pusbalsiu, tarsi likusieji budėti prie velionio, jie rinko dekoracijas ir nešė jas teatro gilumon kaip šūsnis nebereikalingų vainikų.
Per patį pirmos eilės vidurį, kaip vaiduoklis, šmėžuojantis tarp antkapiais juoduojančių kėdžių, sėdėjo dar nenusivilktu po spektaklio chitonu prisidengusi Meistrė.
Choras: Ji rūkė, pūsdama dūmus rimtai, tarsi siųsdama į erdvę kažkokią svarbią žinią, atidžiai stebėdama, kaip sklaidosi jų kamuoliai ir kaip nelieka iš jų nieko, tik kartus skonis burnoje ir prisiminimas.
Jai už nugaros, per kėdę į dešinę, sėdėjo dar nenusivilktu po spektaklio chitonu prisidengęs Margarita.
Choras: Jis stebėjo sceną, tarytum prižiūrėdamas dirbančiuosius, bet iš tiesų jo žvilgsnį kaustė pusiau atitraukta uždanga.
Ilgaplaukis barzdotas darbininkas atsinešė milžiniškas kopėčias, užsikorė į patį jų viršų ir pamažu rakinėjosi su didžiulį medžiagos gabalą laikančiais segtukais.
Choras: Uždanga vaizdavo giedrą vidurdienio dangų ir baltus, beveik permatomus debesis, išsidraikiusius po žydrumą lyg putos virš irklo sutrikdyto ramaus ežero paviršiaus, ir su kiekvienu segtuku dangus vis labiau raukšlėjosi, traukėsi, ir Margarita tai stebėjo rimtai, lyg jo akivaizdoje iš tiesų vyktų mažytė apokalipsė.
Meistrė, -
Choras: jis vadino ją taip nuo pat pirmos bendros repeticijos, o ji atsilygindama praminė jį Margarita, nors kartais sutrumpindavo šį vardą tiesiog iki Margio, -
numetė nuorūką ant grindų, paskui ryžtingai, beveik piktai primynė koja.
– Štai jie ir išskubėjo, Meistre, – tarė jis. – Pažiūrėjo, paplojo ir išskubėjo. Pasiimti iš rūbinės savo kasdienybės, apsigaubti ja, paskui sėsti į kasdienybę ant keturių ratų, važiuoti į kasdienybę miegamuosiuose rajonuose, prieš miegą užkąsti šiek tiek kasdienybės, prieš miegą pabučiuoti kasdienybę ir užmigti. O štai mes vis dar čia, Meistre. Vis dar slepiamės.
Meistrė dabar žvelgė kažkur į scenos glūdumą, ir jos žvilgsnis skrodė scenos darbininkus lygiai taip pat abejingai kaip pamažu išnešamas dekoracijas
Choras: ir nekrustelėjo jos veidas nuo Margaritos žodžių, kaip ir per pirmąją repeticiją, kaip ir vakar, kaip ir kiekvieną dieną, kai jis jai kalbėdavo ne scenoje, nes ji klausėsi jo lyg suaugęs žmogus čiauškėti ėmusio vaiko: kantriai ir atlaidžiai, suvokdama, kad tai neišvengiamas brendimo etapas, bet nesiteikdama atsakyti.
– Bijau kasdienybės, Meistre, – vėl pratarė Margarita. – Taip bijau ją kur nors atrasti – pašto dėžutėje, knygoje, lovoje, po moters ausų speneliais, – taip bijau, kad verčiau nesiliečiu prie nieko. Ir puiku, kad šis spektaklis baigėsi, kad šiandien suvaidinome jį paskutinį kartą, kad nespėjome vienas kitam tapti kasdienybe. Ar ne, Meistre?
Margarita pažvelgė į jos profilį – truputį kumpą nosį, putlias lūpas, raukšleles ties akimis, žilstančias garbanas, – o abejingas Meistrės žvilgsnis klaidžiojo po sceną: darbininkai nešė iš jos gipsines Sofoklio, Euripido ir dar kažin kokių senovės genijų galvas
Choras: ir nešamos jos kinkavosi į šalis, tarsi tie blyškūs barzdoti veidai su bevyzdėmis akimis būtų reiškę nepritarimą, ir Margaritai norėjosi, kad kuri nors iš galvų iškristų darbininkams iš rankų ir dužimo garsas nudobtų salėje tvyrančią pabaigos tylą.
– Geriausiai iš šio spektaklio prisiminsiu dangų vaizduojančią uždangą, – tarė Margarita. – Tu tiki rojumi? O taip, žiūrinčiojo į dangų ilgesys... Kažkoks poetas, žvelgdamas į dangų, pasakė: jeigu ten nieko nėra, tai kodėl mums taip ilgu? Ir iš tikrųjų, iš kur tas jausmas, iš kur ta vienatvė ir beviltiškumas, kai matai virš galvos spiečius žvaigždžių ar kažin kur skubančią debesiją? – Margarita pasilenkė priekin, padėjo alkūnes ant priekinės kėdės atlošo ir pasisuko į moterį. – O gal būtent todėl, Meistre? Gal būtent todėl ir ilgu, kad ten nieko nėra?
Jis nesitikėjo atsakymo, tik žiūrėjo kaip ji prisidega naują cigaretę -
Choras: jis visad mėgo stebėti, kaip ji tai daro: lėtas išgaubtas rankos judesys ¬– ir cigaretė padedama ant apatinės lūpos, paskui ją prispaudžia viršutinioji – švelniai, bet kartu ir tvirtai, taip, kaip motina laiko minioje vaiko ranką, tada vėl lėtas išgaubtas judesys – ir spragteli žiebtuvėlis. Keletą sekundžių vyksta cigaretės ir liepsnelės kova – jos sustingusios stebi viena kitą lyg žvilgsniu palaužti priešininką bandantys sumo imtynininkai, – bet visada laimi cigaretė: ugnis klusniai priartėja prie jos, o lūpos gašliai atsikiša į priekį, lyg bučiuodamos, ir patraukia.
– Tam tikru požiūriu rojaus idėja neišvengiama, – tarė Margarita vėl atsilošdamas, kai Meistrė šiek tiek atlenkusi galvą išpūtė dūmus. – Pats gimimas yra tremtis. Esi išvaromas iš rojaus ir pasmerktas trokšti sugrįžti, nors žinai, kad tai neįmanoma. Bet gal jums, moterims, kitaip, Meistre?
Margarita ištiesė Meistrės pusėn ranką.
Choras: Jo pirštai praskverbė pro garbanų pynes iki kaklo viršaus, ten, kur prasideda plaukai, ir lėtai ėmė slinkti žemyn, vingiuodami, klaidžiodami, siurbdami į savo svetimo kūno šilumą.
– Ištremiamos iš rojaus jūs išsinešate jo dalelę savy, tarsi kontrabandinę prekę, – tarė Margarita. – Ir jūsų vienatvė gal ne tokia beviltiška, nes jūsų kūnas nuolat jums primena, kad esate kaip pilnatis ar saulėlydis – amžino vyksmo dalis? Ir galbūt todėl jūs nejaučiate troškimo statyti bažnyčias ir tvirtoves, tuos dangų išprievartauti besikėsinančius falus, nes jums nereikia jokio papildomo įprasminimo?
Margarita atitraukė ranką
Choras: ir Meistrės garbanos susiskleidė lyg tamsus bežadis ežero vanduo, iš kurio išlipęs beveik negali patikėti, kad drįsai ten panerti.
Barzdotas darbininkas pagaliau nukabino uždangą, keletą kartų perlenkė ir įmetė į didžiulę kartotinę dėžę.
Choras: Scena atrodė lyg parazitų graužiamas lavonas: grožio iliuziją suteikiantys audiniai vis nyko, ir liko tik nuogas, grėslus, didžiule burna besijuokiantis skeletas.
– Taip, tu teisi, – sumurmėjo Margarita. – Tai beprasmiai tauškalai. Kam taukšti apie tremtį ir rojų, jei nuo kasdienybės galima pabėgti tiesiog dulkinantis? Skaičiau, neva markizo de Sado knygose seksas tėra rutinos griovimo įrankis. Tai, kas ten daroma, daroma ne iš ištvirkimo, o tiesiog bėgant nuo tos pačios sumautos kasdienybės. Keista, ar ne, Meistre? Kol gali mylėtis, žmonės beveik negalvoja apie dievą, o štai pasensta – ir bėga į bažnyčią. Anksčiau maniau, kad senatvinis pamaldumas – dėl stiprėjančios mirties baimės, bet ne, turbūt ne dėl jos. Tiesiog pasibaigus aistrai nebėra kuo paįvairinti kasdienybės – ir tada atsigręži į dangų. O tau nesinori, kad aistra ir dangus susilietų į viena, Meistre? Kaip kad Berninio „Šv. Terėsės ekstazėje“?
Darbininkai baigė tvarkytis, išjungė didžiąsias palubės lempas ir išėjo; scena dabar buvo tuščia, tik pačiam pakrašty liko stovėti didžiulė kartotinė dėžė su perlenktu dangumi. Meistrė numetė nuorūką, ryžtingai primygo, o Margarita atsistojo, perlipo priekinės eilės kėdes ir prižengė prie scenos.
Choras: Iš kulisų gilumos sklido blausi šviesa, ir jis stebėjo kaip jos spinduliuose iš lėto sukasi šokančios dulkės.
– Pasakose ir mituose smūgį gavęs velnias prašo suduoti dar kartą, – tarė Margarita neatsigręždamas. – Ir žinai kodėl, Meistre? Nes dievo skaičius – vienetas, o velnio – dvejetas. Taigi vienetas jį skaudina ir slegia. Juokinga, kad mums viskas atvirkščiai, ar ne, Meistre? Pasmerkti būti vienetais ir trokšti dvejeto. Apgailėtini nevykę dievai, kuriems nepavyksta nupulti. – Margarita atsigręžė į moterį. – Noriu, jog žinotum, Meistre: džiaugiuosi, kad mūsų vienatvės buvo susitikusios. Manajai tavoji patiko.
Meistrė pagaliau pažvelgė į Margaritą:
Choras: šaltai ir išdidžiai, lyg karalienė į sodininką.
Jis priėjo arčiau, atsistojo priešais, mesdamas ant jos ilgą šešėlį, paskui atsiklaupė, ir šešėlis prigludo prie apatinės chitonu pridengto kūno dalies, o Meistrės akys, žvelgiančios iš tokio blyškaus tuščių kėdžių fone veido, atspindėjo šviesą,
Choras: ir atrodė, kad matosi jose debesys pavieniui šokančių dulkių.
– Koks tavo skaičius, Meistre? – sukuždėjo Margarita. – Ar suduosi man antrą kartą?
Jis paėmė jos šiltą, abejingą ir suglebusią ranką.
Choras: Paglostė mažąjį pirštą, paskui bevardį, o paglostęs užlenkė, ir galiausiai liko jo delne didysis ir smilius, ir stebėjo jis juos, atidžiai ir rimtai, švelniai apvedžiodamas pirštu išorinę ir vidinę pusę. Galiausiai pridėjo jų galiukus sau prie lūpų.
– Turbūt nėra jokio rojaus, Meistre, – sukuždėjo kildamas lūpomis aukštyn, bučiuodamas kiekvieną pirštų slankstelį. – Dangus yra taupyklė. – Margaritos nykštys įsiskverbė tarp dviejų Meistrės pirštų ir ėmė pamažu juos skleisti. – Ir žmogus yra taupyklė. – Jis pasilenkė ir pabučiavo Meistrės krumplius virš smiliaus ir didžiojo piršto. – Ką aš tavyje sukaupiau, Meistre?
Margaritos lūpos nuslinko žemyn ir Meistrė pajuto kaip tarp jos praskėstų pirštų prasikvepia liežuvis ir švelniai, drėgnai paliečia tarpupirštį.
Choras: Suraukti karalienės antakiai nekrustelėjo, ji tik įdėmiai ir atšiauriai žvelgė į savo sodininką.
Paskui ji pakėlė chitono apačią aukštai virš kelių ir, nenuleisdama žvilgsnio, praskėtė kojas.
Choras: Po drabužiu ji buvo visiškai nuoga, ir Margarita žvelgė į jos nuogumą, ir troško prie jo priglusti, pajusti sūrstelėjusių moteriškų syvų skonį, susilieti su jais savo seilėmis.
Jis metėsi priekin,
Choras: prie tamsaus ir abejingo, šešėlio užgulto kūno,
bet kojos staiga susikleidė, ir Meistrė vožė jam per veidą, stipriai ir skaudžiai
.
Margis atšlijo,
Choras: o karalienė grakščiai, iš lėto ištiesė ranką ir pridėjo delną prie paraudusio ir degančio sodininko skruosto.
Prisilietimas buvo švelnus ir gaivinantis, o Meistrė pasilenkė priekin, prie pat Margaritos veido, ir iškišo liežuvį.
Choras: Margarita įsisiurbė į jį, mėgaudamasis čiulpė į save jo šilumą ir drėgmę, sukiodamas galvą, atsitraukdamas ir vėl apžiodamas.
Staiga liežuvis dingo už Meistrės lūpų, ji griebė Margį už pečių ir stumtelėjo. Jis nugriuvo ant grindų ir liko ten tysoti,
Choras: žvelgdamas į tamsoje skendinčias lubas, vis dar jausdamas burnoje Meistrės seilių skonį.
– Dangus yra taupyklė, – pratarė jis tamsai. – Ir žmogus yra taupyklė. Bet žinai, kas liūdniausia?
Meistrė atsistojo ir nusimetė chitoną, paskui visiškai nuoga priėjo prie gulinčio Margaritos, jį apžergė ir, įdėmiai žvelgdama į akis, pritūpė.
– Pažiūrėti, kas viduje, – tarė Margarita pasitikdamas Meistrės žvilgsnį, – sužinoti, kas ten sukaupta, gali tik ją sudaužęs.
Meistrė atsistojo ir lėtai užlipo ant scenos.
Choras: Ji nužengė į patį jos vidurį, atsisuko į salę ir, stebima nuo grindų pakilusio Margaritos ir šimtų tuščių kėdžių, atsigulė ant nugaros, ir dvi baltos, per kelius sulenktos kojos blausioje šviesoje atrodė lyg vartai, už kurių laukia mįslę užduoti ketinantis sfinksas.
Margarita nusiavė koturnus ir basomis, tyliai, lyg sėlinantis vagis, taip pat pakilo ant scenos.
Choras: Apėjo ratu nuogą gulintį kūną, žvilgsniu apčiupinėdamas kiekvieną jo kertelę, kirkšnis, pažastis, vidinę šlaunų pusę, ausų spenelius ir kaklą,
galiausiai priėjo prie kartoninės dėžės ir ėmė traukti iš jos didžiulį žydros medžiagos gumulą.
– Sakoma, – tarė artėdamas prie Meistrės su uždanga-dangumi rankose, – kad delnų antspaudai ant uolų sienų, kuriuos kadaise paliko mūsų protėviai, yra dvasių kelių žemėlapiai. Nežinau ar tai tiesa, Meistre, galbūt tai tik dar viena kvaila mokslininkų teorija, bet kaskart, kai liečiu moters kūną jaučiuosi būtent šitaip: lyg žymėčiau savo dvasios žemėlapį. Supranti? Negaliu tiesiog liestis oda prie odos, nes ir oda yra kasdienybė.
Margarita užmetė uždangą ant moters,
Choras: užklojo dangumi jos kūną,
tada nutempė medžiagos kampą į scenos pakraštį, paskui kitą kampą.
– Ir žinai, kas mane graužia, Meistre? – kalbėjo pamažu užklodamas visą sceną. – Aš nežinau, kur tas žemėlapis veda. Supranti? Jis beprasmis. Tai lobių salos žemėlapis be svarbiausio dalyko – kryžiuko, žyminčio vietą, kur užkasta skrynia. Kur ta vieta, Meistre, į kurią skrieja mūsų dvasios?
Dabar visa scena buvo nuklota dangumi, lygi,
Choras: tik pačiame jos viduryje dunksojo moteriško kūno kontūrai.
– Ir tai beviltiška, Meistre, taip klaikiai beviltiška, – kuždėjo Margarita artėdamas prie moters. – Visi tie dvasių žemėlapiai, kuriuos delnais braižome ant vienas kito kūno. Vis ieškai, vis kasi, vis tikiesi. O kai galiausiai pavargęs krenti miegoti, žinai, kas sukasi galvoje, Meistre? – Jis pritūpė
Choras: ir ėmė vedžioti ranka po prigludusia medžiaga apdengtą Meistrės kūną: kaktą, skruostus, lūpas, išsišovusius krūtų spenelius, pilvą.
– Kad reikia mesti šią užmačią ir grįžti į ramią kasdienybę? – Margarita nusijuokė
Choras: sukūkčiojo.
– Ne, Meistre. Tada guli ir galvoji: o gal aš jau buvau visai arti, visai čia pat, gal būtų pakakę dar keletą kartų bakstelėti kastuvu į žemę ir būčiau atradęs tą prakeiktą dangų...
Margarita atsiklaupė priešais praskėstus kelius, pasilenkė ir suleidęs dantis į medžiagą ėmė ją draskyti.
Choras: Kai dangaus žydrynėje ėmė žiojėti skylė,
Margarita pasikėlė chitoną ir užgulė Meistrę.
Choras: Nesistengė būti švelnus, kantrus
ar suteikti malonumą.
Choras: Žinojo, kad ten, po dangumi, jį stebi abejingos ir šaltos akys.
Ir galiausiai, kai sudejavęs prigludo prie Meistrės galvos,
Choras: ant nereginčių dangaus akiduobių ėmė kristi ašaros.
Ir dangus buvo visai šalia, ir beveik galėjai jį paliesti.
Choras: Bet mes ir vėl likome šiapus.

2015-06-17 03:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-01 20:09
Karolis Pamišėlis
jau išsitrynei? ir netgi taškų tam nepagailėjai? vaje... o taip tikėjausi dar estetikos pamokėlių :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-01 12:25
Karolis Pamišėlis
ačiū už pasiūlymą, bet turiu gerokai kompetentingesnių skaitytojų, tad savo pigios kekšės paslaugas siūlyk Vilkei :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-01 08:20
Džordžija M
Ach tie rašykų jauni eržiliukai! Tokie nekalti, tokie naivūs. Tokie gundantys. Mmmm ...

Oi, Karoliuk, jūsų tekstai mane labai, suprantat, laaaabai jaudina. Aš tikrai nuoširdžiai sakau, kad rašykuose tai yra nuostabiai, tiesiog neįtikėtinai talentingai parašyta. Žodžio meistriškumas, asociacijų turtingumas, drąsa rašyti taip, kaip patinka ... man net širdis suvirpa iš nekantrumo, kaskart, kai atsiverčiu dar vieną jūsų rašinį. Aš esu nuolanki jūsų talento vergė.

Labai mielai pakomentuočiau ir kitus jūsų rašinius, iš pradžių švelniai ir dėmesingai paglostyčiau ego, o po to galėtumėt su manim daryti ką ik norit, visiškai, ką tik norit, o fantazijos, kaip suprantu, tikrai nestokotumėt, bet branguti, Karoliuk, tik pirmas komentaras būna nemokamas ...

Mano tarifai yra 13 eurų už pusę valandos, 19 eurų už valandą teksto skaitymo ir komentavimo.

Žinau, kad nori, Karoliuk, ir esi labai labai mielas. Mmmm ... Ir vėl susijaudinau. Paskambink man. Dabar. Nedelsk, tokios progos praleisti negalima ...


Tel 8 322 223 322
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 22:53
Karolis Pamišėlis
"Mikė Pūkuotukas kalba vienaip, Šalčininkų santechikas kalba kitaip, Vytautas Didysis dar kitaip."

tau panašu, kad mano herojai kalba identiškai? vienas iš jų (beje, vienas iš dviejų) apskritai nekalba :) o tokio dalyko kaip "Karolio stilius" apskritai nėra, tuo lengvai galima įsitinti paskaičius kitus mano kūrinius.

beje, kritikos aš nebijau, tad nereikėjo vargintis šiam reikalui kuriant kloną :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 21:30
Džordžija M
Rašytojas yra aktorius, kuris bando suvaidinti skirtingus personažus. Mikė Pūkuotukas kalba vienaip, Šalčininkų santechikas kalba kitaip, Vytautas Didysis dar kitaip.

Be jokios abejonės, jeigu norit įtikinti skaitytoją savo vaidyba (rašymu), jūsų personažai kiekvienas turi turėti savo ego, ir savo mąstymą, ir savo stilių.

Man atrodo, kad šiame tekste jūs net nebandot sukurti personažų, nebandot sukurti iliuzijos, kuria skaitytojas galėtų patikėti. Tiesiog darot savo stiliaus prezentaciją.

Už tą stilių jus, autorių, galima mylėti ar nemylėti, priklauso nuo skonio. Bet personažų mylėti ar nemylėti neišeina, nes jų čia beveik ir nėra. Yra tik autorius, už visus kalbantis tuo pačiu balsu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 19:13
Karolis Pamišėlis
"Šiame tekste autorius tiesiog rėkte kiša save patį, savo stilių ir savo ego"

bingo! pasirodo, į savo kūrinį turėčiau kišti svetimą stilių ir svetimą ego. aš tau gal koks ghostwriteris? šiaip dėkui už nuomonę, bet šitoj vietoj nesąmonę parašei.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 16:38
Džordžija M
Erotinis malonumas ar jaudinimas yra labai asmeninis jausmas. Žmonių kūnai ar poelgiai savaime nėra nei erotiški, nei neerotiški. Jie tampa erotiškais todėl, kad aš, žiūrovas ar skaitytojas, noriu juos taip pajausti.

Šis tekstas man yra visiškai neerotiškas, nors pilnai galiu suprasti, kad moteriškai auditorijai jis gali atrodyti erotiškas.

Matot, dauguma erotinių kūrinių yra kuriami taip, kad skaitytojas ar žiūrovas galėtų įsivaizduoti save toje istorijoje. Tada jis užsimiršta, ir gali įsivaizduoti, kad myli, ar flirtuoja, ar vilioja, ar mylisi ar daro dar kažką tokio, nuo ko patiria erotinį malonumą.

Šiame tekste autorius tiesiog rėkte kiša save patį, savo stilių ir savo ego, taigi bet koks netikėjimo suspendavimas pasidaro neįmanomas. Nei Margaritas nei Meistrė nėra autonomiški personažai, juos teisingiau būtų pavadinti Karolis-Margaritas ir Karolis-Meistrė (ir dar yra Karolis-choras, jeigu kam nors Karolio atrodytų per mažai).

Žodžiu, šio teksto erotiškumas priklauso nuo to, ar pats egocentriškas autorius jums atrodo erotiškas, ar ne. Man heteroseksualiam vyrui, Karolis Pamišėlis yra visai nepatrauklus ir neerotiškas, bet moteriškai auditorijai gali patikti. Vaizdingai rašo, turi fantazijos, yra labai savim pastikintis. Tokie paprastai patinka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 13:16
Marquise
Negaliu sutalpinti komentaro į protingą apimtį.

8/10
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-29 22:44
Mikė Lilikė
Gražus tekstas. Ir erotika grakšti, su lengvu sadomazochistiniu perregimu šydu. Mylėtis pro skylę danguje stebint ir komentuojant Chorui! Finalas atrodo taip. Talento reikia, kad privestum skaitytoją prie, regis, vulgarios scenos, o jis joje išvystų švelnumą ir meilę. 9/10
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-27 19:31
Aurimaz
Panašu, jog kažkas griebėsi net eksperimentų... Man asmeniškai, čia taip smarkiai nukrypta nuo standartinio pasakojimo rėmų, kad net nemėginau aiškintis, kas ir kaip.
Šiuo atžvilgiu esu labai senamadiškas. Tekstas nesudomino.

4/10
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-26 17:14
tarakonai
Ai, viskas čia visiems ir taip jau seniai aišku. 9/10

Dešimties balų vertas dievulis tik.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-26 15:06
RenapoezijaPlaštakė
Man truputį tiesmukišką. Per daug atviros scenos. Truputis paslapties suteiktų daugiau erotiškumo. Ne mano stiliui. Bet tegul bus 7/10
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-26 03:01
wrawr
Pagaliau erotika. Ir beveik puiki. Minusas už pabaigos sakinį, kurį atspėjau.
9/10
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-20 16:12
Emvilkee
dėde, mandagiau. Atsakiau Erlai, kuri kažkodėl išdemonstravo mano skonį iškreiptai. Gailiuosi, kad atsiprašiau tamstos.
O kodėl savo įžeidimus nepratęsti žinutėse mano namuose - kaip tai Įprastai darai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-20 13:40
Karolis Pamišėlis
teta, kodėl tau nenuėjus išsitriesti apie savo estetinį ir erotinį skonį dienoraščiuose?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-20 09:25
Emvilkee
KOdėl kažkokia Erla rašo ne apie kūrinį,o apie mano lit.skonį. Kodėl ji primygtinai kiša savo nuomonę???
Kodėl ji man nurodinėja,ką ir kaip turiu komentuoti?
Kodėl tokia atvira propoganda prieš kitą konkurso dalyvį?
Aš turiu savitą nuomonę apie šio kūrinio dirbtinumą ir jo erotiką, bet jos net komentare nepaliečiau.
Koks Erlos reikalas, kokia erotika mane jaudina?
Aš artimesnė (pagal amžių) anam autoriui, tai gal man įtikimesnis ir artimesnis jo rašymas. Gal man realizmas tinka labiau už simbolizmą. Kas čia galų dale darosi, kad paskutiniu metu brukte brukami tik vienos krypties ir pakraipos rašinėjimai.
Tai Autoriaus pasirinkimas, kaip ir ką rašyti, o skaitytojo -kaip ir ką komentuoti arba nekomentuoti.
Kam patinka Radauskas, o kam Grajauskas, o kam gal ir Janonis.....nesuprantu tokių asmeniškumo protrūkių.
Atsiprašau Autoriaus, kad čia parašiau - tiesiog norėjau apsiginti,kad matytųsi,kad mano,kaip asmenybės, puolimas jau pereina logikos ribas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-19 23:14
Erla
    Man  kilo abejonių dėl Emosvilkės vertinimų objektyvumo.  Kūrinyje ,,Beldžiu į dangaus vartus,  Jokaste”  Emavilkė  atrado rašybos  klaidų ir savo komentare jas įvardino.  Kitame  konkursiniame kūrinyje ,,Liepa”  ji  nenurodė  nė vienos klaidos,  nors ,,Liepoje” ženkliai daugiau klaidų nei ,,Beldžiu…”.  Paminėčiau tiesioginės kalbos  klaidingai pateiktus dialogus, įkyrų asmeninio įvardžio ,,aš” kartojimą gretimame  ar net tame pačiame sakinyje,  skyrybos klaidas.
Emaivilkei  ,,labiau patinka  miglotų dalykų sofistiniai išvedžiojimai  ir klastos nei argumentai, kurie yra tikri, ir randami kur kas lengviau”( Leonardas da Vinčis).
    ,,Beldžiu,,,” – išmaniai parašytas tekstas. Intelektas supintas su vaizduote. Erotika….Jei kūrinys nebūtų skirtas  ERO konkursui, tai nepagalvočiau, kad tai erotinis kūrinys. Tai ir yra meniškumo užtaisas – meistriškumas.
    ,,Liepa” – atviroka pornoerotika, neįtikinanti,  tiesiog neįdomi.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-18 23:19
Emvilkee
Aš tau jokia giminė, dėde.
Navakas taip, Salomėja daug brūkšnių.
Tau parašytas komentaras apie kūrinį(nelygink su savaisiais).
Padėkok už pastabą. Eik apsitvarkyk tekstą geriau.

Beje, protezų dar neįsigijau - nereikėjo.Tad nespręsk pagal savo situaciją.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-18 21:43
Karolis Pamišėlis
jergau, teta, kai man reikės, kai to reikalaus teksto logika, aš ir žodžio vidury padėsiu kablelį. paskaityk kokį Navaką, kuris kartais dvitaškius deda eilutės pradžioj. suprantu, kad bandai keršyt už mano komentarus, bet tavo protezai atbukę, tad gal nevark.
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-18 17:20
Emvilkee
Vilke :DD vėl praleidai progą patylėt :) kai kuriais atvejais sakiniai skaidomi: juos pradeda pasakotojas, o užbaigia choras (arba atvirkščiai).
Ai vėl. Yra skyrybos taisyklės, kaip reiktų į veikėjo kalbą įterpti kito veikėjo kalbą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (6)
1 2 3
[iš viso: 52]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą