Turi vėjas garsams užsakyti mažorinę naktį
Ir atlikti rudens suformuotas šėlionių raudas,
Kad atrodytų – liepsnos dangaus pakraščiuos ima degti
Ir nurausvintos bangos atsimuša į langines.
O kažkur ties medžiu, su kuriuo visą žiemą kalbuosi,
Mažas lauko svirplys nevalingai pritars smuikeliu.
Turi vėjas sujaukti ramybę, kai prietęmoj guosis
Vakarai, kad ilgu jiems belaukiant rytų.