Pasaulio valdovai

Neslėpsiu, mudu su Pauliku mėgdavome žaisti su ugnimi. Po truputį ir atsargiai. Bent jau pradžioje tai buvo tarsi nekaltas užsiėmimas, prasidedantis vieno degtuko brūkštelėjimu. Bijojome, bet kartu buvo ir įdomu pažiūrėti, kaip ugnyje spragsi žolės kupstelis,  sausų šakų ar šapelių krūvelė, kaip lydosi nereikalingi smulkūs daikteliai, nyksta šiukšlės, kaip kyla mūsų Azazela. Ilgai pleškėti neleisdavome. Bent jau pradžioje. Krykštaudami tarsi vaikai  šokdavome didžiųjų žarintojų šokį, trypėm kojomis degantį plotelį, kad tik ugnis neišplistų. Taip buvo iš pradžių.
Laikui bėgant šis nekaltas pomėgis virto manija ir paįvairindavo raudonomis spalvomis mūsų pilką, monotonišką kasdienybę. Galbūt todėl, jog kitaip nemokėdavome džiaugtis gyvenimu. Manėme, kad esame  nelaimingi, iš tiesų tokie ir buvome, nors, rodos, turėjome viską, ko galėjo reikėti neseniai mokyklą baigusiems jaunuoliams. Galų gale mums atrodė, kad ugnis mus padaro laimingesnius. O kuo didesni ugnimi liepsnodavo plotai, tuo didesnį darbą jausdavomės atlikę. Ir mažų degančių sausos žolės lopinėlių mums paprasčiausiai nebeužtekdavo. Kartu su šokančia ugnies liepsna mūsų kūnuose šuorais plūstelėdavo adrenalinas. Neramios, susijaudinusios piromanų širdys imdavo plakti greičiau, o plaučiai kvėpuoti tankiau. Vien ko vertas jausmas matyti, kaip silpna, mažytė degtuko liepsnelė virsta didžiule, visa apimančia ugnine gyvate, ryjančia viską, kas pasitaiko jos kelyje. Ko vertas jausmas, kai dėl tavo vieno veiksmo, vieno degtuko brūkštelejimo ant kojų sukyla gaisrininkai, krusteli šalia gyvenantys žmonės... Degindavome dažniausiai užmiesčio teritorijose, laukuose, kur mažai gyvenamų namų. Kitaip tariant – mažiau akių. Vasario–kovo mėnesiai mums būdavo patys prasmingiausi.

Ši mūsų pramoga dažniausiai baigdavosi taip pat. Pasislėpę atokiau nuo gaisravietės stebėdavome Azazelą, taip vadinome  dūmų kamuolius tolumoje. Palaukdavome gaisrininkų, pažiūrėdavome, kaip  sklaidosi azazela, tada traukdavom namo. Didžiuodavomės, kad štai ši liepsna sukurta mūsų, didžiųjų žarintojų, todėl jautėmės esą šio pasaulio dalis, jautėmės galintys daug. Ir galėsiantys dar daugiau. Jautėmės esą pasaulio valdovais.

***
Vieną balandžio pradžios dieną, saulėtą ir šiltą, kuomet atrodė, jog mūsų deginimo sezonas jau turėjo būti pasibaigęs, susitikau su Pauliku. Susitikom tiesiog paplepėti, išlenkti vieną kitą skardinę alaus. Kadangi Paulikas neseniai buvo atsikraustęs į naujus namus,  eidami pro mažai žinomą rajoną  ieškojome kokio nors užkampio. Jo bendrabutis stovėjo visai greta apleistos ir varganos garažų teritorijos, tad iš esmės šis pastatas kartu su kitais trimis stovėjo, ko gero, vienoje iš labiausiai apleistų vietų mūsų mieste. Pro Pauliko kambario langus matėsi seni nebenaudojami sandėliai, apleistų garažų eilės, senas pūvantis palinkęs karklas, išvertęs savo šaknis ir laukiantis paskutiniosios. Galima buvo pamatyti ir kiek tolėliau už garažų nuošalią, benamių okupuotą laukymę.

Būtent šią atokią vietelę mes ir aptikome ilgai neklaidžioję. Šis, atrodytų, atskirtas nuo likusio pasaulio gamtos lopinėlis buvo iš visų pusių apsuptas krūmų, liaunų medelių, eglaičių – lyg tyčia taip apsaugotas nuo smalsių akių. Todėl ši slėpininga vieta praeiviams, kurių ir taip šioje vietoje pasitaikydavo vos vienas kitas, buvo nematoma. Bomžai čia drąsiai galėjo temptis jiems būtinų rakandų, gabentis maisto atsargų, kurti savo tvirtovę, gyventi ir dėl nieko nesijaudinti. Pievelės vidury gulėjo vienas ant kito sumesti gelžbetoniniai blokai su kiaurymėmis, kuriuose vargdieniai turėjo įsirengę savo miegamuosius. Tos septynios landos iš tolo į mus žvelgė tarsi juodos tuščios grėsmingos akiduobės. Buvo galima net iš čia užuosti iš jų sklindantį tvaiką. Niekas nejudėjo, niekas nešlamėjo, atrodė, nebuvo nei menkiausio vėjelio. Mus supo tyla. Tyla ir baugino. Bet aš jaučiau, kad štai čia ir dabar turiu būti, žinojau, jog šioje vietoje turime padaryti tai, apie ką abu galvojome. Žvilgtelėjau į draugą. Mes su Pauliku supratome vienas kitą iš akių, kalbėti nereikėjo. Vos atėjus čia, kaip perkūnas iš giedro dangaus pokštelėjo galvoje mintis, kad turim išvalyti šią prismirdusią vietovę, sudeginti ją  ir  tada ramiai stebėti Azazelą.
Tad patraukėme blokų link. Žengėme per nebenaudojamų daiktų šūsnį. Traukėme tenai, vedami neapaiškinamos jėgos, bijojome, bet kartu ir supratome, jog tai kai kas naujo, kai kas neatrasto ir nepatirto. Atrodė, šis baraklynas niekada nesibaigs. Trypėme senas knygas, traiškėme žaislus, alaus skardines, spardėm supliuškusias dviračių padangas, skynėmės kelią per rūbus, avalynę. Ir kol ėjom, niekaip neapleido jausmas, kad esam stebimi. Stebimi kažko ne iš čia. Kadaise močiute man sakydavo, jog Dievas stebi mus kiekviename žingsny. Nežinau, kas tada mane apsėdo, bet tuo metu, artėdamas prie tikslo, būtent tai ir pajutau. Kai vėliau kalbėjau su Pauliku, jis prasitarė, kad irgi tai pajuto. Jautėme, kad mus kažkas mato, kažkas, nuo kieno žvilgsnio nepabėgsi, kažkas, nuo ko niekur nepasislėpsi. Gal mums taip atrodė dėl septynių grėsmingai artėjančių kiaurymių, o gal iš tiesų mus stebėjo dvi, kur krūmuose pasislėpusios akys. Ši nuojauta lydėjo mus visą kelią iki gelžbetonių. Abu su Pauliku be perstojo žvalgėmės, nei sekundę negalėdami atsipalaiduoti. Vieną akimirką norėjau bėgti, tiesiog apsisukti ir bėgti. Atsisakyti savo užmačios. Bet jau stovint prie benamių guolių, tos nuojautos neliko nei kvapo.
Į nosį dvelktelėjo ne pats skaniausias kvapelis. Priešais betono luitus ant lentų buvo padėti indai. Metalinėje lėkštėje dar buvo likęs kąsnelis šaltienos. Žinoma, mes delsėme: iš pradžių abejojau aš, po to Paulikas, bet  žvilgsniais drąsinome vienas kitą. Padarysime gerą darbą, išvalysim šią teritoriją nuo gamtos teršėjų. O nuėję tolėliau galėsim kaip visada stebėti dūmus. Be to, laukymė nėra didelė, aplinkui nėra didelių medžių, tik reti krūmokšniai. O ir  padegtume tik blokų vidų, benamių landas, į juos sukrovę dalį jų turto. Todėl gerai apžiūrėjome visas šešias akeles, šakom pakrapštėme kiekvieną drabužių kupstelį, reikėjo  įsitikinti, kad kur nors po apklotu nemiega  girtas bedalis apšiurėlis. Ant vieno akmeninio karsto buvo gražiai  padėta  šiek tiek murzina senoviška vestuvinė suknelė. Atrodytų, padėta šitaip, kad saulėje išdžiūtų. Vienoj landoj aptikome kelis uogienės stiklainius, gražiai sudėtus ant čiužinio. Pasirodo, vienas betono luitas buvo skirtas rūbams, kitas maisto atsargoms. Bomžai – rūšiuotojai? Įdomu. Kituose penkiuose vietos šeimininkai miegodavo. Kažin ar dar bemiegos. Bet šiuo metu jų nebuvo. Viena anga netgi buvo uždengta užuolaidėlėmis. Paulikas nusprendė, jog laukymės gyventojai turėtų grįžti vakare, prisprogę, vos pavelkantys kojas, tad laiko, anot jo, turėjome į valias. Netoliese buvusius laikraščius, padalinę į kelias dalis, sumetėme į visas septynias landas. Paulikas pririnko  sausų šapų bei pernykščių žolių, sudėjome dar visokiausio plastikinio šlamšto. Tada padegėme jų guolius, palaukėme, kol įsidegs, ir neskubėdami  pasišalinom.
Dar eidamas atgal atsigręžiau ir vieną mirksnį, vieną milisekundę man pasirodė, kad iš vienos angos į mus žiūri benamis. Užtinusiais paakiais, gelsvais susitaršiusiais plaukais, skausmo perkreiptu veidu.

Ne... veido nebuvo, neturėjo būti. Pasirodė.

– Seni, o tu tikrai gerai apžiūrėjai visas landas? – eidamas pagrindinio tako link paklausė manęs Paulikas.
– Aha, visas.
– Ten tikrai nieko nebuvo, tu tikras?
– Tikrai nieko, Paulikai, nestradalink, gerai?
– O ten kur užuolaidėlės buvo, ten patikrinai?
– Ten du kartus tikrinome, vienąkart aš, kitą – tu. Kas tau darosi?
– Andriau, man atrodo, mums reikėtų rišti šitą užsiėmimą – pamatys mus kas anksčiau ar vėliau, pagaus.

Aš neatsakiau nieko, nes tuo metu išvydau žmones. Prieš mus žvyrkeliu palei garažų eilę ėjo, kaip supratome, šeimynėlė. Priekyje žygiavo tėvas, niūniuodamas panosėje labai man žinomą melodiją, tik niekaip nepavyko prisiminti kokią. Tas vyriškis, kuriam turėjo būti gerokai per penkiasdešimt, mus ir užkalbino, išsiviepė pro tankią barzdą, akių kampučiai šypsojosi, jis šūktelėjo:

– Sveiki, vyrai, kaip gyvenat?
– Puikiai, – atsakiau  šaltai ir atsainiai, norėjau kuo greičiau pasišalint iš čia, nenorėjau, kad jie atsimintų mūsų veidus, bet jie matė mus -– visi iki vieno.
– Normaliai, – sau panosėj sumurmėjo Paulikas.
– Ha ha. Gerai. Tik aukščiau nosis, – atsigręžė barzdočius mums pavymui ir pratrūko kvatotis, prie jo savo prikimusiu balsų prisijungė ir moteris (atrodytų – žmona), kuri ėjo greta jo. Taip pat ir vyrukas vėjo nugairintu veidu, su didele kurpine ant pečių ir kepure nuo saulės. Visi trys nešėsi ir po maišą, išskyrus iš galo einančią porelę. Anie du buvo susikibę rankomis, žvelgė vienas į kitą meilingais žvilgsniais, šnabždėjosi. Jiems mes nerūpėjome. Vyrukui buvo ne daugiau kaip trisdešimt, šviesi barzda jį sendino, galėjo būti ir jaunesnis. Mergina atrodė dvidešimt septynerių, bet ne daugiau, ji šypsojosi, nors dantys jos neblizgėjo akinančiu baltumu, rūbai nebuvo patys madingiausi, o susitaršę plaukai atrodė kaip raganos. Ji visa švytėjo. Netrukus kažką tarstelėjo ir vyrukas su kuprine,  bet mes jo jau nebegirdėjome, o gal ir nenorėjome girdėti. Penketas laimingiausių mano gyvenime matytų benamių traukė namo.

Perėję gatvę atsistojome vieno namo laiptinėje. Nukreipėme žvilgsnius į tą pusę. Po keleto minučių virš namų stogų neskubėdama, iš lėto pakilo Azazela. Galvoje be perstojo skambėjo melodiją, ta pati, kurią niūnavo barzdočius mums einant pro šalį. Paulikas vapėjo kažką neaiškaus, greičiausiai tą patį ką visados kalbėdavo kylant dūmams. „Seni, mes pasaulio valdovai.  Matai? Tu tik pažiūrėk. Mes pasaulio valdovai. “

Azazela vis didėjo, didėjo, plėtėsi, plėtėsi, plėtėsi...

Nenorėjau to matyti.