repetuojančių dabartį cinikų scenoje
nežudyki, berniuk, lengvasielio eilėraščio posmo,
vien už tekančią nuoskaudų lyriką venomis
ir už tai, kad raudojimus galima skaitant užuosti.
tegu glaudžias pakampėmis, tiesianti elgetai vakarą
ir sušildo benamį prie židinio žiemą priėjusį –
tu rašyk savo proziška plunksna poemą be ašarų,
bet neverski žaizdom mūsų seną į žodį tikėjimą.