Laiškai Zofijai V

Miela Zofija.

Kalbant apie karą, turiu papasakoti tau vieną istoriją, kurios dar nepasakojau. Prieš kažkiek metų, kai dar gulėjau kitoje ligoninėje, na žinai – durnyne, liaudiškai kalbant, buvo du korpusai, kurių kiekvienas turėjo savo vyriausią gydytoją, personalą ir mus, nepilnapročius. Taigi, tie du vyriausieji gydytojai labai pūtėsi vienas prieš kitą, rengė šmeižto kompanijas bei vykdė įvairias provokacijas, norėdami pajungti savo valdžiai kito korpuso personalą ir ligonius. Dažnai atmosfera taip įkaisdavo, kad korpusai imdavosi net fizinių veiksmų vienas kito atžvilgiu. Paprastai gydytojai nukreipdavo savo durnius, lydimus sanitarų, prieš kito korpuso pacientus, ir mes kovodavome rankomis, kojomis ir dantimis. Po tokio mūšio daugeliui tekdavo gydytis mėlynes, siūti žaisdas ir visaip kitaip atgaudinėti jėgas. Nebūdavo aišku, kuri pusė laimėjo, nes abu vyriausieji gydytojai skelbdavo save nugalėtojais, dėl to vėl smarkiai susiginčydavo ir galiausiai dar kartą mesdavo savo pajėgas į kautynes užtvirtinti laimėjimą. Ir taip be pabaigos.
Galiausiai vieną kartą man visa tai nusibodo ir sukvietęs į naktinį pasitarimą ligonius ir kai kurį aptarnaujantį personalą, pasiūliau priimti naujas konfliktų sprendimo taisykles, kurių esmė buvo, kad tie, kurie juos sukuria, patys išeitų kariauti pirmose savo kariaunos gretose, o ne stebėtų muštynes per antro aukšto langą. Idėja visiem labai patiko, nes nesibaigiantis smurtas pernelyg  įgriso. Buvo surašyta peticija, surinkti parašai ir gydytojams beliko sutikti su pasikeitusiomis žaidimo sąlygomis. Ir ką tu sau galvoji – nuo to laiko baigėsi visi nesutarimai, nes vyriausieji gydytojai labai bijojo gauti į skudurus ir ėmė pagarbiau atsiliepti apie vienas kitą, o ilgainiui netgi artimai susibičiuliavo.
Taigi, ką aš noriu pasakyti? Noriu, miela Zofija, kad tu, būdama arti visuomenės, paskleistum šią idėją ir pasiektum, kad mūsų vyriausiosios galvos konstituciškai būtų įpareigotos dalyvauti pirmose bet kurio karinio konflikto gretose. O jau iš paskos tų galvų eitų visi kiti: ministrai, klerkai, kariškiai, pradedant generolais ir baigiant paskutinėse gretose sustatytais eiliniais bei šauktiniais, o paskutinieji eitų pensininkai ir vaikai.
Tada karų tikrai sumažėtų. Retas išdrįstų provokuoti arba erzinti karingais pasisakymais priešišką pusę.
Man dar menasi tolima senovė, kai karaliai ir imperatoriai vesdavo paskui save savo pulkus. Gal iš tų istorijos epizodų man tada ir gimė mintis paskatinti intrigų mėgėjus veiksmais įrodyti  savo deklaruojamą drąsą ir didvyriškumą.

Tavo Makalojus