Apie mūsų jubiliejų

Nulydėję dienas išrepuojame buvusį laiką,
Pagailėję  savęs ir seniai nurašytos  lemties –
Padėkokim pasauliui už medį, už namą, už vaiką,
Ir už amžiną meilės degimą  be mūsų kaltės,
Pasimelskim už tai, kad šėšelių migloj susitikom.
Ir kad bičių medus sulipino bejėges rankas –
Bei  apsalusias kojas į žemę gilyn nuklampino,
Tik paliko lyg atsvarą  magišką  kuždesį - mes.
Mes –tai keturios rankos ir kojos, dvi lūpos ir nosys,
Dar  vibracija sielų, akordai nakties tyloje,
Tai tas  garsas many, kai taviškė  liga užsikosi,
Tavo  rytmečio sakinio taškas, o man -nežinia.
Mes  lyg meilė ir pyktis -  ramybė ir keistas chaosas,
Saldumynas svogūnišku įdaru –du viename,
Mes –tai mini  lošėjai, ne karto auksų neišlošę,
Bet turtingi, nes turim kiekvienas po mažą tave.