77 (sukiai savo mažylį į Šventaragį ridu)

XLI

Ritinu akmenį, skruzdės didumo,
o suvokiu kaip Anykščių  Puntuką,
kaip didėlesnį Skuodo Barstyčių...

Sūnūs- dukterys Žemės ir aukšto Dangaus,
tašysiu paminklą,
ant delno statysiu
šalia ąžuolėlio
su kanklių muzika iš po šaknų.

Jau prasidėjo valstybė
Kernavė ją  glaudžia ir Trakai,
bet neatrodo, kad būtų pradžia.
Išbarstyta kažkur
kaip ir jos kunigaikščiai.

O karaliai?

Vytautas, pasilikęs be kapo,
neužkėlęs karūnos ant savo galvos
Mindaugas ir... kaip dvasia
ir sugrįžti į kūną kelio neranda.
Lietuva – dvasioje,
Lietuva be karalių kapų.
Bet dvasia
apie paskirtį savo pamąsto

Atmintis man netinka,
jei ji atsiminti.
Ji man reikalinga
kaip diena, kurioje gyvenu,
kad kartu akmenis ritintum
iš jų ištašytum save.

Ritinu akmenį, skruzdės didumo
į paminklą, į prasmę BUVIMO,
į pelenus Šventaragio,.
į slėnį, kad kalnu augtų.

... numirė Šventaragis
pelenais išsibarstė,
o po  arkikatedrą Vilniuj
kūrenas pagonių ugnis.
Amžina. Ąžuolinė.
Bet ar kas atsimins, pamatys,
jeigu šiandien Velykos
ir bažnyčiomis Kristus grįžo
iš Prisikėlimo.

Gal dar rasim kažkur didesnių akmenų
už Puntuką, už didėlesnį Garstyčių...
Sunkiai savo mažylį į Šventaragį ridu
per bažnyčias, Velykas,
per Jėzų Kristų.