Ištrinta atmintim,
su kojos protezu
eilinis
jau pamiršo norėjęs
būt generolu,
ir netgi seržanto
antpečiai jam
nebeaktualūs –
kiekvieną rytą
bergždžiai/nesėkmingai
bando išskusti
savo seklėjantį žvilgsnį
iš veidrodžio,
atkakliai teberodančio laiką
iki lemtingo sprogimo.