Miela Zofija.
Šiandien Velykos, tai lyg ir turėtume visi prisikelti, tartum pradėti savo gyvenimą iš naujo nuo švaraus lapo. Bet aš bijau, kad vis tiek niekas nepasikeis, kad ir kiek kartų pradėčiau, atsidursiu ten pat, kur esu. Matyt, man taip skirta ir nieko aš nepakeisiu. Todėl šiandien net nemėginau išgyventi to prisikėlimo stebuklo. Ir visai jis ne stebuklas. Miegojau ligi pietų, kai tuo metu visi su vėliavom giedodami giesmes daug kartų vaikščiojo aplink pastatą. Paskui iškrito sniegas, ir tada visi subėgo į vidų. O man net nebuvo juokinga. Atrodė, kad tuo pasirodys Kalėdų senis su rogėmis.
Nežinau, ar tai stebuklas, visa tai taip paika: tos Kalėdos, paskui Velykos. Labai nerimta. Aš nusivylęs, neviltyje, pasimetęs, kaip visada. Labai noriu piešti, bet neturiu temos, neturiu minčių, viskas kažkur dingo.
O čia dar pas mus netylančios kalbos apie karą, kuris neva tuoj tuoj prasidės. Nežinau, kam jis naudingas, man visa tai nepatinka. Bet yra daug džiūgaujančių ir besiruošiančių jam. Ir nebandyk prieštarauti, nes tuoj gali susilaukti kokios nepalankios nuomonės apie save, tada sudie skanėstai pavakariams ir daugiau visokiausių suvaržymų. Aną dieną surašinėjo visus, kurie galėtų stoti į karinę tarnybą. Aš, aišku, irgi buvau pripažintas tinkamu, todėl labai bijau karo pradžios, nes pirmiausiai bus metami į priekines linijas tie, kurie yra našta visuomenei, tai yra visokie nestabilios psichikos ir depresuojantys individai. Kaip skelbia karo apologetai – tai būdas žmonijai kažkiek apsivalyti. Natūrali atranka, nieko daugiau.
Nematau čia jokio stebuklo.
Tavo Makalojus