77 (o delnas keliauja per žmones)

XXXVIII

Skiedrynas erdvus, malkų daug,
o ir kirvis aštrus –
skaldai, o regisi kortom loši.
Bet kada tai? Kada?
Neturėtų rūpėti praėję laikai,
kai kalbi iš Dabar,
tačiau ar praėję jie? 
Ar praeina?

Daug darbo dar bus
girdint šauksmą suvokti save.
Net pamanau: tai daugiau
negu pažinti save.

Pražiodinta esmei erdvė
turinio laukia.

Kai žodis pavargęs nutyla,
kalba tyla,
o išsekus ir jai,
įšliaužia į buvimą sapnai,
neretai – gyvenimais pamirštais
ir tuomet jau nebūna Tada.
Po vokais akių užmerktų
supresuotas laikas išsitiesia.
Stoviu  prie lopšio storas, senas, labai nerangus,
ir save mažą, bet sunku
kaip akmenėlį supu.

– Sakyk, iš kur?
Ko ieškoti suskatęs?

– Atsibusk.
Juk bažnyčioj esi.
Žiogas groja Mišias..

– Suspėju visur.
Ten dvasia aš.
Pažiūrėk, koks skiedrynas, 
kokia aibė skiedrų.
Netikėjau, kad šitiek galėčiau pridrožti.
Atėjau, vos palikęs šį lopšį
ir lig šiol nepabosta. 
Kaip ir žodis burnoj.
Kaip buvimas...

– Suprantu, jo visokio yra.
Ir skiedryną galėjai apeiti.

– Ša, mažyli.
Kai pienas ant lūpų nudžius
gal tada į gyvenimą žodį įbeski.
Nors, tiesą  sakant, ir aš
į skiedryną ėjau be žaislų,
o delnas, kaip tavo dabar.
Ką su juo bepakelsi?
Ir pamaniau: betgi  išskobsiu aš jį,
iš kelmo, iš krūmo, iš miško šilinių,
iš medžio visokio
išskobsiu delną geresnį.
Dabar šit tik skiedros belikę
o delnas keliauja per žmones.

Stoviu  prie lopšio storas, senas, labai nerangus,
ir save mažą, bet sunku
kaip akmenėlį supu.
Gal kada šitos drožės skiedryno
į laiškus, į žodį, į pėdą  įžels,
į pamatus Delno bažnyčios
sparnais įsisegs.