77 (ne smuiko kaltė, kad jo muzika tyli)

XXXVII

Jau ir šliaužti nereikia,
kad išvaikščiočiau delną tiesiog buvimu –
štai  esu ir... 
(norėjau  sakyti – pakanka,
ačiūdie, kad bent šitiek turiu).

Kad  bent šitiek? –

Aikteli žiogas, palinguoja žolė
ir, sekundei suklusęs, netikėtai jaučiu,
kad kalbu apie tai, kas švenčiausia.
Kaip čia taip?
Ech, begėdi! – nutildau save,
pabijodamas žodį buvimas ištarti
ir it žiogo smuikelis,
susimąstęs tyliu
kaip Vandenio žvaigždyną išdavęs.

O žolė,
(kaip anksčiau parašyta),
aukštai ant savęs užsikėlus bažnyčią.
atlapoja duris, tilindžiuojant altoriaus varpeliams.
Nepavargsią  malda,
nepritrūksią altorių
ir šventovės į Žodį,
kaip į Dievą sugrįš...

Nereikėtų manyti, kad jeigu dvasia,
visos paslaptys aiškios, kaip žvaigždės tamsoj.
Ne naktis, o diena užgesina altorių šviesas,
ne smuikelio kaltė, kad jo muzika tyli.

Kaip atsitiko,
kad vos nepaniekintas liko
daug kalbėtas,
daug minkytas žodis – BUVIMAS?
Kodėl pasirodė, kad  menkniekį reiškia?
esą,  ačiūdie, kad bent šitiek turiu.

O bažnyčios tyla, kaip minia
kalba poterį – Jėzus Kristus sugrįžo.
Šitaip prasideda Mišios. 
Ir pragydo smuikelis, tylėjęs ilgai,
saulės blyksniai įsišvietė žvakėm.

Kaip perlą, kaip dvasios turtą,
kaip dangaus brangenybę imu
gyvybės Žodį BUVIMAS,
o toliau jau,
kartu su apaštalu Jonu:
Pradžioje  buvo žodis.
Tas žodis  buvo pas Dievą.
Ir žodis buvo Dievas.