77 (o jeigu, tarkim, tas „bumpt“ – Puntukas?)

XXXVI

Pagalvojau turbūt net keisčiau negu keista.
Bent iki šiol niekuomet taip netekę:
Ar lengva būti lengvu?

Numanau, kodėl šitokios mintys
nemunėliai suteko;
jais ištryškęs iš delno šaltinis
kunkuliuoja, stebisi, šneka.
Ne iš dyko jos čia,
ne iš dyko.
Ir svarbu, kad nereikia kitur jų dairytis.
Va, per delną, per žolę, per žiogą šliaužiu,
šliaužiu per bažnyčią,
o ... tartum nebūtų manęs –
negirdi, nemato, ne rei ka lin gas.

O jeigu va taip:
akmenėlį ant jų –
ant žiogo, žolės, ant bažnyčios tik – bumbt!
Kad ir mažytį. Kaip pupą. Kaip žirnį.
Žioge žaliasis,
Žole žalioji,
Bažnyčia šventoji,
ar neatrodytų, kad nukrito dangus?

O jeigu – tarkime –
tas „bumbt“ – Anykščių „Puntukas“? 
Bet – ne,  bet – ne...
Hirosimos ir Nagasakio
sprogdinti neleisiu ant delno.
Apvyniojęs jį vaizduote,
į padanges aukštąsias sviedžiu
ir, Viešpatie, kaip patikėti –
skrenda kaip žvaigždė didysis lietuvių akmuo,
už pupą ir žirnį lengvesnis
už Lituanicą skrenda greičiau,
ir, regis, nemano sugrįžti namo.

Klaupias aukščiausia bažnyčia ant kelių:
Steponai Dariau,
Stasy Girėnai,
Dangau,
sugrąžinkit Anykščiams Puntuką.

Ir regiu, kaip sukluso Žolė su Žiogu,
neramu pasidarė žaliam jo smuikeliui,
o ir aš, dvasia,
nedėkingai save išgirstu:
kam klausti reikėję (ar reikia),
ar lengva būti lengvu?

Žole, bažnyčią priimk ant savęs,
Žioge, pagroki pirmąsias mišias.