77 (o siela, pasibelsk į muzikanto smuiką)

XXXIV

Ir šiaip ir taip save pakoreguoju,
tačiau atrodo negerai ir negerai.
Tai ką daryti, a?
Burnoti kaip netikelį,
kuris gyventi neišmoko?
Nors – o Dangau! – kokie aukšti keliai
kaip gryną dvasią po žvaigždynus išnešiojo,
galaktikas skaičiavo milijonais
ir niekas nesivargino kankintis abejonėm,
kad iš tiesų – į Dievą  panašus.
Tai ką daryti, a?
Ką pasakyti, kai atgal grįžtu? 
Nejau užmiršti atrastas tiesas
ir pasakyti sau:
kaip gaila, kad per jas
nebuvo laiko sužinoti
koks didis džiaugsmas, kai šliauži.
Pasauliai kaip žvaigždynai žibina akis.
Beje, iš taip arti
kad neretai pasiekti nosimi gali.

O ponios, ponai,
o pasauli Dievo margas,
o aš, suvokti realybės neišmokęs,
kaip nesmagu, kad šitaip atsitikę –
vis kėsinausi būt kažkur toli toli
įsižiūrėti atidžiau į tolius begalybės,
dabar mąstau, kad gal ir Delno man perdaug.
Bet dar baisiau, kad nepajausčiau,
ar ne per griet šliaužiu
ir,  Dieve gink, neatsitiktų taip
kad savimi neužkliudyčiau
kažko (bet ko) iš nuostabiausios įvairovės
kuri tiesiog  panosėje
žvaigždynais žibina būtis.

Dar atsargiau, dar atsargiau...
Girdi? Lėčiau, lėčiau, –
girdžiu Kažką protingai saugantį mano šliaužimą
Ir nors tyliu,
bet jau ir kartą, jau ir kitą
iššoka pakuždėti neklusni mintis,
kad ir mažyčiuos gabarituose būties
puošniausi rūmai sukurti.

Dar atsargiau.
Girdi?  Lėčiau, lėčiau –
nerimsta sergėti Kažkas.
.
Užšoko žiogas ant žolės.
Smuikelį laiko, groti pasiruošęs.
Man nesunku manyti.
kad  Delno muzikantas
laukia grįžtančio manęs,
bet tai nebūtų, žinoma, tiesa.
Jis -  muzikantas, kaip atsimena save
ir savo darbą daro kasdieninį

Sustoju šliaužti šalia jo.
Išgirs ar ne?
Tikriausiai – ne.

O siela!  pasibelsk į muzikanto smuiką,
Nors ir dvasia, o norisi erdvės mažytės,
norisi namų...