(Pagal Moters dėžės „Ji nenori nenori“)
Jis nenori nenori
kad kas nors pamatytų
jo kojas
daugiau pusšimtį metų naudotas
batuose slepiasi jos
trimis numeriais paaugusiais
o pirštų pabaigos
žirkles seniai užmiršusios
grybo pagraužtos
gėdijasi
matymų
Jis nenori nenori
dalintis apsikabinimais
žastikauliai pakirsti
po jais krūmai
krūmai senos padvisusios
žolės
net „Trojnoj“ neperkandamos
bando užspausti kvapus
bet jie sklinda
sklinda
sujudėjus bent kiek
jis nenori nenori
kad diržo žaltys
pabrėžtų juosmenį
šliužas sukasi
šliaužia
slysta
kol užkliūva už kauburėlio
ir kitų nežymių atsikišimų
drebančioje žingsniuojant
riebioje
papilvėje
jis nenori nenori
gulėti šalia moters savo
pusantraguolėje lovoje
dviguolės reikia nori nenori
pavirtus ant šono
lyg teliukas prie motinos glaudžiasi
sutešlėję
pilvo vėdarai
jis nenori nenori
kvapaus šampūno
savo seniai pabėgusiems
plaukams
tik sapnuose dar kedena juos
moters pirštai
dabar tik savieji
gailiai liečia blizgę dykynę
su keliais styrančiais šypais
Apsamanojusį
kaklo linkį
veidrodžiai sugedo
jaunystės motyvus
iškraipo
jis nenori nenori
dviese turkštis duše
smenga į vonią
kurioje daugiau jo
nei vandens
o jo moteris
jo moteris
šiūruoja plaušais
nugarą rankas
juosmens padangas
daugiau putų putų
užslepiančių dabartį
putų
jis nenori nenori
kad ji žiūrėtų
į jo skudurinį drambliuką
kaltai plūduriuojantį
putotame vandenyje
o kadais jis žiūrėjo
pro vonios kraštą
į moterišką dvišakumą
visada galintį
o dabar padėtas ant vonios krašto
bejėgiškai šlumšteli
ir teliuskuoja,
plūduriuoja
apkvaitęs
kur nori susikištum akis
jos tą patį temato
jis nenori nenori
nenori
(iš tikro dar nori)
bet jau nebegali
galėti