Už

Jo nedidelės akys didėja, kai glostau gyvūną –
Šlapią, pasmerktą būti nelaimėliu gal amžinu,
Jis nesuvokia tokio betikslio gerumo
Ir vis dairos praeinančių gatvėj žmonių.
Aš jo net negaliu nusivesti į kiemą,
Kuriame  jau iš tikro nebegyvenu –
Bet sakau, kad turiu tokį tikrą tik vieną,
Tokį alkaną draugą būry svetimų.
Aš jį glostau, nes jis padėkodamas glaustos,
Nes vis akys didėja, nes aš jį myliu
Už bejėgį buvimą, silpnumą ir skausmą,
Už didesnį jam gailestį nei sau jaučiu.