Naf - ta - ...

iš kur pas jį tiek naftalininių rožių...?
traukia ir traukia, ir visos kaip naujos
tik lengvai apibirę balzganu pelenu,
pelenu sustingusiu, pelenu balzamatoriumi
jau apsaugine plėvele aptraukusiu,
į plėvelę sulipusiu, lyg po plastinės operacijos
visos viduramžių rožės ir būtų gerai
jei iš sapno jas būtų ištraukęs,
viduramžių tolimo sapno tas mažas naf nafas
kuris gal neišmoks pykti ir jo rankos
nesumirks formaline niekada, o pirštai netaps
storomis dešrelėmis piktomis ant viso pasaulio,
todėl gnaibančiomis jį iš neapykantos,
gnaibančiomis vėliavą po valgio,
kad absorbuotų riebalų perteklių
ant storų nif nafiškų dešrelių...
geriau jau iš sapno tiesiai  pro delnais apšviestas duris
sienoje be durų, nei niekšiškai sėdint už stalo
ir veriant iš žodynų žodžius, kurie neatgaivinti,
kaip rožės, tik tiek, kad be mirties ženklo, net be jo...
gal ir gerai, kad jis nebando gerti naftos
ir tapti magnatu, o viduramžiai... –
aš tikiu sapnu, sapnu aš tikiu,
sapno versija tupi ant mano lūpų,
nusileidžia ant kaukolės
ir be formalino susmenga į vidų
kaip amžinas sapnas.
sapnas.
ateik.